Farerų salų grindadráp: kraujo jūroje banginių motinos lydi veršelius iki mirties

Ramunė Vasiliauskienė mokėjo skaičiuoti pinigus iki cento — dvidešimt septyneri metai buhalterijoje išmokė. Todėl kai jos vyras Algirdas parvažiavo iš Klaipėdos su nauja BMW X5, pirktu už trisdešimt aštuonis tūkstančius eurų, ji nepasakė nė žodžio. Tik atsisėdo prie virtuvės stalo ir išsitraukė sąskaitų knygelę.

— Iš kur pinigai, Algirdai?

Jis stovėjo tarpduryje, rankose vis dar laikydamas automobilio raktelius, ir neatsakė taip ilgai, kad Ramunė supratos — atsakymas jai nepatiks.

— Paėmiau paskolą. Iš banko.

— Kokį banką duoda tokią paskolą per tris dienas, be jokių dokumentų iš namų? Aš mačiau, Algirdai. Tu buvai išvažiavęs pas savo motiną šeštadienį. Grįžai su čekiu rankoje.

Jos anyta Elena, aštuoniasdešimt dvejų metų, gyveno viena name Panevėžyje, kurį buvo palikęs jos vyras, miręs prieš penkiolika metų. Namas buvo įkeistas, o Elena kiekvieną mėnesį gaudavo nedidelę pensiją — trys šimtai keturiasdešimt eurų. Iš kur tokia moteris galėjo turėti trisdešimt aštuonis tūkstančius grynais?

Algirdas galų gale prisipažino sekmadienio vakarą, kai jau buvo per vėlu ką nors keisti. Elena pardavė sklypą prie ežero Zarasų rajone — žemę, kurią mirusio vyro testamentu paveldėjo pati, ne dukra. Prieš dvidešimt metų ji buvo pažadėjusi tą sklypą Rasai, Algirdo seseriai, — pažadėjusi žodžiu, prie virtuvės stalo, be jokio popieriaus. Rasa apie pardavimą net nežinojo. Ji gyveno Vilniuje, dirbo mokytoja, augino du vaikus viena, po skyrybų prieš ketverius metus, ir kiekvieną mėnesį siųsdavo motinai po penkiasdešimt eurų iš savo algos, nes žinojo, kad tai vienintelė parama, kurią senolė turi be jos.

Ramunė nutarė nieko nesakyti Rasai. Ji sudėjo sąskaitų knygelę atgal į stalčių ir nusprendė, kad tai ne jos reikalas spręsti, kas kam ką pažadėjo prieš dvidešimt metų.

Praėjus mėnesiui po to pokalbio virtuvėje, Rasa paskambino motinai pasveikinti su gimtadieniu. Pokalbio metu Elena, apsipainiojusi savo pačios istorijose, netyčia paminėjo, kad "jau nebereikės rūpintis mokesčiais už sklypą prie ežero, nes viskas sutvarkyta". Rasa nutilo telefone. Paklausė dar kartą, lėtai, kiekvieną žodį atskirai.

— Mama, koks sklypas? Tu apie ežerą Zarasuose?

Elenos balsas telefone susvyravo.

— Aš… aš maniau, kad tau Algirdas pasakė.

Rasa tą pačią dieną nusipirko bilietą traukiniu iš Vilniaus į Panevėžį. Ji atvyko be perspėjimo, apie septintą vakaro, kai Elena jau ruošėsi vakarienei. Ant stalo stovėjo dokumentų aplankas — pirkimo-pardavimo sutartis, notaro antspaudas, suma: trisdešimt aštuoni tūkstančiai eurų grynais, sumokėti prieš penkias savaites pirkėjui iš Utenos.

— Tu pardavei sklypą, — pasakė Rasa, neversdama motinos kaltintis, tik konstatuodama faktą, kurio nebegalėjo pakeisti niekas. — Sklypą, kurį prižadėjai man.

— Tai buvo mano žemė, dukra. Popieriuose — mano. Tavo tėvas man ją paliko, ne tau.

— Žodžiu tu man ją pažadėjai. Aš mokėjau už tą žemę mokesčius aštuonerius metus, mama. Aštuonerius metus po penkiasdešimt, šešiasdešimt eurų kas mėnesį, nes tu sakei negalinti. Aš maniau, kad mokuosi už savo ateitį.

Elena atsisėdo prie stalo, rankose suspaudusi nosinę, kurią buvo laikiusi kišenėje visą pokalbį.

— Algirdui reikėjo automobilio darbui. Jis dirba prekybos agentu, jam reikia važinėti po visą Lietuvą, tu žinai. O tu… tu turi mokytojos algą, butą Vilniuje, vaikus, kurie jau užaugę beveik. Maniau, tau nebereikės tos žemės.

— Tai nebuvo tavo sprendimas, mama. Popierius buvo tavo, tiesa, — bet žodis, kurį tu man davei, buvo mano. Ir tikrai ne tavo, spręsti, kam iš mūsų labiau reikia.

Po šio pokalbio Rasa nebeskambino motinai tris savaites. Elena kiekvieną vakarą sėdėjo prie telefono, laukdama, kol suskambės, bet jis tylėjo. Algirdas, sužinojęs apie viską per Ramunę, atvažiavo pas seserį pats, be žmonos, vieną spalio šeštadienį.

Jis rado Rasą sode, kasančią bulves su savo dvylikamečiu sūnumi Miku. Ji nepakėlė akių nuo darbo, kai išgirdo automobilio garsą kieme.

— Rasa, — pasakė jis, priėjęs prie tvoros. — Aš žinau, kad tu pyksti.

— Aš nepykstu, Algirdai. Aš tiesiog nebežinau, kaip su tavimi kalbėtis.

Jis stovėjo kelias sekundes, žiūrėdamas į savo seserį, susikūprinusią prie bulvių lysvės, ir pastebėjo, kokia ji pavargusi — po darbo, po vaikų, po aštuonerių metų mokesčių už žemę, kuri, kaip išaiškėjo, jai net nebuvo tikrai priklaususi.

— Aš grąžinsiu pinigus. Ne visus iš karto, bet dalimis. Kas mėnesį, kiek galėsiu.

— Man nereikia tavo pinigų dalimis, Algirdai. Man reikia, kad tu suprastum — tu žinojai apie pažadą, ir vis tiek paėmei automobilį, apsimesdamas, kad tai normalu, nes "šeima juk viena".

— Aš klydau.

— Ne tik klydai. Tu žinojai, ką darai, ir nusprendei, kad tau tai svarbiau nei sąžiningumas su manimi.

Mikas, jos sūnus, sustojo kasti ir pažvelgė į dėdę, laikydamas kastuvą abiem rankomis. Berniukas nieko nesakė, bet Algirdui po šiuo žvilgsniu pasidarė nejauku labiau, nei po bet kurio sesers žodžio.

Praėjus dar dviem mėnesiams, Elena, sunkiai sirgdama žiemą plaučių uždegimu, paprašė Rasos atvažiuoti. Rasa atvažiavo, nes buvo jos motina, ir dėl kitos priežasties niekas nebūtų svarbu tą akimirką prie ligoninės lovos. Tačiau kai Elena pasveiko ir grįžo namo, ji parašė naują testamentą, šįkart pas notarą, aiškiai ir nedviprasmiškai: namas Panevėžyje priklausys Rasai, o visa likusi santaupų dalis, kuri liko iš sklypo pardavimo pinigų — apie devynis tūkstančius eurų, saugomus banko sąskaitoje — bus padalinta lygiomis dalimis abiem vaikams po jos mirties.

Algirdas apie tai sužinojo iš motinos pačios, per Kalėdas, prie stalo, kai visa šeima susirinko pirmą kartą po keturių mėnesių tylos. Prieš vakarienę jis padėjo ant stalo šalia Rasos lėkštės baltą voką — pirmoji įmoka, penki šimtai eurų, kaip buvo žadėjęs spalio mėnesį sode.

— Aš padariau, kaip turėjau padaryti iš pradžių, — pasakė Elena, žiūrėdama į abu savo vaikus. — Atsiprašau, kad taip ilgai užtruko.

Rasa neatsakė iš karto. Ji pažvelgė į voką, tada į motiną, tada į brolį, sėdintį priešais su Ramune, kuri tylėdama laikė rankose puodelį arbatos, nedrįsdama nieko sakyti prie stalo, kuris nebuvo jos.

— Ačiū, mama, — pagaliau pasakė Rasa ir padėjo voką atgal ant stalo, neatplėšusi jo.

Elena tik palenkė galvą, nieko nebesakydama, o Mikas po stalu tyliai paėmė savo mamos ranką ir suspaudė ją, kaip būdavo darydavo mažas, kai bijodavo audros.