Autoservisas, kurio negrąžinsiu

Man penkiasdešimt treji, ir aš dvidešimt metų dirbau su savo uošviu vienoje dirbtuvėje Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje, ten, kur dabar padažų parduotuvė šalia buvusio "Maxima". Noriu papasakoti, kaip viskas atrodė iš mano pusės — ne taip, kaip dabar apie mane šneka anyta ir žmona.

Uošvis, Algirdas, mane priėmė į dirbtuvę, kai man buvo dvidešimt treji, tuoj po vestuvių su Rasa. Aš tada mokėjau tik ratus keisti ir žibintus taisyti, o jis mane išmokė viską — nuo variklio remonto iki buhalterijos. Dirbtuvė buvo jo, oficialiai, bet aš joje pragyvenau geriausius savo metus. Šeštadieniais atsidarydavau pirmas, nes žinojau, kad Algirdas mėgsta kavą jau lauke belaukdamas, o aš turėjau raktą.

Prieš vienuolika metų Algirdui diagnozavo kepenų vėžį. Jis mirė greitai, per aštuonis mėnesius. Prieš mirtį jis pasikvietė mane vieną, be Rasos, be anytos Danutės, ir pasakė, kad dirbtuvę užrašo man — ne dukrai, ne žmonai, man, nes aš ją "pastačiau ant kojų" savo rankomis, kai jis pats jau nebegalėjo dirbti dešimtmečio pabaigoje dėl nugaros. Advokatas viską surašė, notaras patvirtino, ir aš tapau vieninteliu savininku. Danutė tada nieko nesakė. Ji tik pažiūrėjo į mane taip, kad aš supratau — ji šito niekada nepamirš.

Ir neapsirikau. Nuo tos dienos anyta pradėjo elgtis taip, lyg aš būčiau kažką iš jos pavogęs. Ji pradėjo skambinėti Rasai kiekvieną dieną, kalbėti apie tai, kad "vyras turi verslą, o žmona neturi nė dalies", kad aš "apiplėšiau" jos vyro atminimą. Aš tai girdėjau per sienas, kai atvažiuodavau pas jas pietų. Danutė net nebandydavo tylėti, kai aš įeidavau — tiesiog nutildavo pokalbį per pusę sakinio ir žiūrėdavo pro mane, lyg manęs kambaryje nebūtų.

Aš supratau anytos skausmą. Ji prarado vyrą, kuris trisdešimt metų buvo jos gyvenimo centras, ir dabar jai atrodė, kad viskas, kas nuo jo liko — dirbtuvė, jo įrankiai, net kvapas alyvos ant jo darbinės liemenės, kurią jis nešiojo — atiteko ne jos dukrai, o "svetimam". Aš niekada nebuvau jai svetimas per dvidešimt metų, bet po Algirdo mirties tapau juo per vieną dieną.

Praėjusį rudenį, spalio pradžioje, Danutė pareikalavo, kad aš perrašyčiau pusę dirbtuvės Rasos vardu arba, jos žodžiais, "susimokėčiau" — septyniasdešimt tūkstančių eurų, tiek, kiek, jos manymu, verta pusė verslo. Aš atsisakiau, ne todėl, kad negalėjau, o todėl, kad tai buvo Algirdo valia, aiškiai užrašyta, ir aš nesijaučiau turįs teisę ją keisti dėl kažkieno spaudimo. Nuo to momento Danutė ėmė skambinėti mūsų klientams — taip, ji rado jų numerius per Rasos telefoną — ir pasakoti, kad dirbtuvė "neteisėtai" priklauso man, kad aš "apgavau" mirštantį žmogų.

Trys klientai atsisakė paslaugų. Vienas, senas Algirdo draugas Vytautas, atėjo pas mane asmeniškai ir paklausė tiesiai: ar tiesa, kad aš privertęs Algirdą pasirašyti testamentą jau be sąmonės. Aš tada stovėjau prie kėlimo įrenginio, rankose laikiau tepaluotą veleno movą, ir supratau, kad Danutė nebe tik skaudina mane — ji griauna tai, ką aš statčiau dvidešimt metų.

Praėjusį penktadienį, rugsėjo dvyliktą, Rasa man pasakė, kad nebegali gyventi tarp dviejų ugnių, kad mama kasdien jai skambina verkdama, ir kad aš "galėčiau tiesiog padaryti gestą" — atiduoti tuos septyniasdešimt tūkstančių, kad būtų ramybė. Aš pažiūrėjau į ją ir supratau, kad ji nebeklausia manęs, ar aš teisus. Ji klausia, ar aš myliu ją labiau, nei savo tiesą.

Vakar aš nuvažiavau pas Danutę į jos butą Ukmergės gatvėje, trečiame aukšte, kur languose dar kabo Algirdo užuolaidos su medžioklės šunų raštu. Ji sėdėjo prie virtuvės stalo, priešais save turėjo padėjusi seną nuotrauką — save su Algirdu prie dirbtuvės durų, dar aštuoniasdešimt devintaisiais. Aš atsisėdau priešais ir padėjau ant stalo aplanką — tą patį, kuriame notaras laikė testamento kopiją.

Aš jai pasakiau, kad suprantu jos skausmą, bet niekada neperrašysiu dirbtuvės, nes tai būtų Algirdo valios išdavystė, o ne teisingumas. Ir pasakiau dar vieną dalyką, kurio ji nesitikėjo: kad nuo šio mėnesio aš steigiu mokymo vietą dirbtuvėje jauniems automechanikams iš Panevėžio profesinės mokyklos — Algirdo vardu, su lentele prie įėjimo, kur bus parašyta jo pavardė. Tai bus atvira ne tik man, o visiems, kas norės ateiti pažiūrėti, kaip dirba jo vardu pavadinta vieta.

Danutė ilgai tylėjo, žiūrėjo į nuotrauką, paskui į mane. Ji nepasakė "atsiprašau". Ji tik paklausė, ar galės ateiti į atidarymą. Aš atsakiau, kad durys niekada nebuvo jai uždarytos — uždaryta buvo tik jos teisė spręsti, kam priklauso tai, ką jos vyras man patikėjo savo ranka pasirašytu popieriumi. Išeidamas palikau ant stalo aplanko kopiją — ne kad ji ginčytųsi, o kad turėtų juodu ant balto, kas jau seniai nustatyta ir nebejudinama.