Beatričei Langienei plikas pakaušis vestuvių rytą

Vestuvių rytą pabudau tikėdamasi varpų skambesio ir šampano taurių. Pabudau nuo dezinfekcinio skysčio kvapo ir skausmo, dilgsinčio visą galvą. Dar įsipainiojusi į pataluose, ranka siekiau savo sidabriškų plaukų, kuriais didžiavausi šešiasdešimt septynerius savo gyvenimo metus. Pirštai rado tik lygią, degančią odą.

Nubėgau į vonios kambarį. Veidrodyje stovėjo svetima moteris su skustu pakaušiu — raudonos žymės, sudirginta oda, niekur neliko nė vieno plauko. Ant pagalvės gulėjo kortelė, parašyta mėlynu rašalu: „Pagaliau turi šukuoseną, atitinkančią savo amžių." Širdelė apačioje. Vardo nereikėjo — kvepėjo būsimos marčios Kristinos kvepalais.

Aš esu Birutė Kazlauskienė, Kauno nekilnojamojo turto bendrovės „Žalgirio Valda" įkūrėja. Vyrą palaidojau, kai sūnui Tomui buvo septyni, ir pati vieną vienintelį sūnų išaugau, pati pastačiau verslą nuo nulio, tris dešimtmečius sėdėjau derybų stalo gale su vyrais, kurie manė, kad moteriai ten ne vieta. Skustuvas man nebuvo didžiausias iššūkis gyvenime.

Kristina tikėjosi, kad pasislėpsiu viešbučio kambaryje ir neis į ceremoniją Kauno arkikatedroje, kur po pietų turėjo tuoktis su Tomu. Ji norėjo, kad sutrikusi, nusiskuta senė dingtų iš akiračio, kol ji su Tomu švenčia su visu Kauno verslo elitu. Bet ji nepažinojo, su kuo susidūrė.

Prieš grįždama į kambarį, atidariau sieninį seifą. Jame guli dovana, kurią ruošiau jaunavedžiams — nuosavybės perleidimo dokumentai už vienuolika milijonų eurų, du prekybos centrai Kaune ir žemės sklypas Palangoje. Savaites įsivaizdavau, kaip priėmime įteikiu voką jiems į rankas, tikėjausi, kad ta dovana apsaugos jų ateitį ir priartins mane prie sūnaus, kuris pastaraisiais metais vis labiau tolo. Dabar vokas degino pirštus. Uždariau seifą, pasukau rankenėlę.

Paskambinau advokatui Darijui Vaitkui, kuris šeimos reikalus tvarkė dvidešimt metų.

— Birutė, visi dokumentai paruošti perleidimui.

— Atšaukite. Nė vieno euro šiandien nepajudinti. Šįvakar keičiame visą mano testamentą.

Jis nutilo, tada paklausė, kas atsitiko.

— Nieko, — atsakiau tyliai. — Pagaliau pramerkiau akis.

Po dvidešimties minučių atvyko stilistė Agnė su pilkai sidabriniu peruku. Pamačiusi mano pakaušį, uždengė ranka burną.

— Padėk man įeiti į tą ceremoniją iškėlus galvą, — paprašiau.

Valandą vėliau veidrodyje žiūrėjo žmogus, kurį pažinojau. Tamsiai mėlyna šilko suknelė. Perlų auskarai. Tvarkingi sidabriniai plaukai. Veidas, kuriuo derėjausi dėl dešimties milijonų eurų sandorių ir nemirksėjau. Prieš išeidama įsidėjau į rankinę nedidelį diktofoną — kažkas viduje šaukė, kad Kristina dar nebaigė.

Arkikatedroje Tomas vos pažvelgė į mane, pabučiavo skruostą ir vėl nusuko žvilgsnį į fotografus. Kristina stovėjo prie altoriaus balta suknele, švytinti kaip paveikslas. Tik aš žinojau, kas slypi už tos šypsenos. Fotografuojant ji priartėjo tiek, kad jos kvepalai apgaubė mane.

— Prisipažinsiu, nustebinote, — sumurmėjo. — Maniau, pasiliksite namuose.

— Apie mane dar daug ko nežinote, — atsakiau šypsodamasi fotoaparatams.

Jos veidu ko nors prabėgo, bet akimoju išsilygino į mielą šypseną.

Priėmimas vyko viename prestižiškiausių Kauno restoranų prie Nemuno krantinės. Krištolo sietynai, du šimtai svečių — politikai, verslininkai, nekilnojamojo turto vystytojai. Visi jau žinojo apie dovaną, kurią turėjau įteikti. Žmonės sveikino Tomą, kad jam taip pasisekė gyvenime, ir jis priiminėjo komplimentus, tarsi visas mano turtas jam jau priklausytų.

Kristina pakėlė šampano taurę ir paprašė mikrofono.

— Norėčiau padėkoti Birutei už jos… dosnumą, — pasakė, žvilgtelėjusi į mane su šypsena, kurią matė tik aš. — Girdėjau, šiandien ji mums turi specialią dovaną.

Trys šimtai akių atsigręžė į mane. Tomas žvilgtelėjo taip, kaip žvilgteli žmogus, laukiantis pinigų, ne mamos. Aš atsistojau, pasiėmiau taurę, nuėjau prie mikrofono.

— Taip, turiu dovaną, — pasakiau. — Bet pirma leiskite papasakoti, kaip prasidėjo šis rytas.

Pakėliau diktofoną ir paspaudžiau mygtuką. Pasigirdo Kristinos balsas, nufilmuotas prieš dvi savaites, kai ji kalbėjo telefonu draugei viešbučio koridoriuje, nė nenutarusi, kad kambario durys liko pravertos, o mano rankinė, pamesta prie staliuko, iš tikrųjų nebuvo pamesta: „…jinai juokais sakys, kad tai dovana anytai. Nuskus ją nakčiai prieš vestuves, kol miegos su migdomaisiais — negrįžtamai juokinga, o rytoj jai bus vėlu skųstis, visi žiūrės į mane altoriuje, ne į senę su skuta galva…"

Salė nutilo. Kristinos veidas pabalo kaip suknelė. Tomas apsidairė, nebesupratdamas, kur dėti akis.

— Migdomuosius, kuriuos geriu dėl nemigos, kažkas tą naktį pakeitė dozę, — pasakiau ramiai, tiesiai žiūrėdama į Kristiną. — Gydytojas patvirtino, kraujo tyrimas rodo per didelę koncentraciją. Policijai tai vadinasi apnuodijimas, siekiant padaryti nusikaltimą.

— Tai… tai juokas buvo, — sumurmėjo Kristina, bet balsas jai drebėjo.

— Juokas, kurį planavai dvi savaites, — atkirtau. — Yra ir vaizdo įrašas nuo viešbučio koridoriaus kameros, kai naktį įėjai į mano kambarį su kirpimo priemonėmis. Advokatas jį jau turi.

Tomas atsisuko į žmoną.

— Kristina, ką ji sako?

— Tomai, aš… — ji nebaigė sakinio.

Priėjau prie seifo rakto, kurį buvau atsinešusi kišenėje, ir padėjau jį ant stalo priešais abu.

— Štai čia buvo vienuolika milijonų eurų perleidimo dokumentai jūsų butui Kaune, dviem parduotuvėms ir sklypui Palangoje. Buvo. Šįvakar mano advokatas pakeitė testamentą. Nuosavybė eina labdaros fondui, kuris moko moteris, pabėgusias nuo smurto artimoje aplinkoje, steigti savo verslą. Tegul jos turi tai, ko tu neverta.

Tomas stovėjo prie manęs, žandikaulis sukandžiotas, akys pilnos gėdos — ne tiek dėl žmonos, kiek dėl to, kad pats nepastebėjo, kuo ji tapo.

— Mama, aš nežinojau…

— Žinau, kad nežinojai, — atsakiau. — Bet tu ir nenorėjai žinoti. Tu matei tik tai, kas tau patogu matyti.

Atsisukau į svečius, kurie vis dar sėdėjo be žodžio.

— Dėkoju, kad atėjote švęsti. Aš grįžtu namo. Vestuvė jūsų — toliau švenčiama ar nebe, tai jau jūsų sprendimas.

Pasiėmiau rankinę ir išėjau iš salės, nelaukusi liftų — nusileidau laiptais, žmonės traukiasi iš kelio. Mašinoje, sėdėdama prie vairo, pirmąkart nuo tos nakties leidau sau pravirkti, bet ne dėl skuto pakaušio. Dėl sūnaus, kuris net nepaklausė, ar man skauda.

Po trijų savaičių Kristina ir Tomas pradėjo skyrybų procesą. Daryaus kanceliarija atsiuntė man kvietimą pasirašyti galutinius fondo dokumentus. Pasirašiau juodu rašikliu, be skubos, prie savo biuro Kauno centre stalo, žiūrėdama pro langą į Laisvės alėją. Plaukai jau buvo pradėję ataugti — balti, trumpi, švelnūs kaip naujagimio. Palikau peruką stalčiuje ir nebeprisiminiau jo imti.