Kapitonas ir Dūmas

Tai nutiko rugpjūtį – tą rytą vėjas nuo Kuršių marių vilko smėlį per Nidos prieplauką ir purtė senus medinius lieptus. Darius, vilkėdamas savo motinos megztą žvejo megztinį su bangų raštu, krovė šviežias bandeles ir termosą į katilą „Žuvėdra“. Šešerių metų senumo medinis kurėnas, kuriuo jis visą sezoną plukdė poilsiautojus palei kopas už dvidešimt penkis eurus nuo nosies. Verslas nebuvo lengvas, bet vėjas ir vanduo jam atstojo biuro sienas.

Tada jis išgirdo ploną cypimą. Už sudaužytos žuvų dėžės, prispaustas šlapio tinklo, drebėjo pilkas kamuolėlis – mažas katinėlis, liesas, ausis prispaudęs. Darius nusikeikė pusbalsiu, bet apsiaustu apgobė gyvūną ir įnešė į kajutę. „Lik“, – tarė jis ir paguldė ant seno rezervinio švarko. Katinėlis net neatsimerkė, tik drebėjo.

Jis buvo tikras jūrininkas – Darius. Ne viena audra jam buvo sukandusi dantis. Bet tądien prieplaukoje jo laukė dar vienas įgulos narys. Dar prieš mėnesį prie katilo pirmagalio ėmė bastytis suaugęs pilkasis ruonis. Iš pradžių tik nardė aplink, paskui įžūliai išlipo ant platformos ir atsigulė, prasižergęs plaukmenis. Darius bandė jį baidyti irklu. Nieko nepadėjo. Tada metė silkę. Ruonis pagavo ore, prarijo ir inkštelėjo. Taip prasidėjo jų draugystė. Dabar kiekvieną rytą ruonis, kuriam Darius jau buvo davęs Kapitono vardą, laukdavo prie katilo ir trynė galvą į jo blauzdas, kol gavo žuvį.

Taigi, kai katinėlis, sušilęs kajutėje, pirmąkart išlindo į denį, Kapitonas jau gulėjo ant nugaros ir vertėsi nuo saulės. Katinėlis sustingo. Šerys ant nugaros pakilo lyg adatos, uodega – lempos stulpu. Jis išleido keistą garsą, panašų į spjaudymąsi, ir šoko atatupstas. Darius, tuo metu valęs katilo bortus, stebėjo.

– Na ir kas čia, Kapitone? – subambėjo jis.

Ruonis apvertė galvą, žvilgtelėjo į katinėlį ir staiga nusičiaudėjo – tiesiog išpūtė vandens čiurkšlę tiesiai į pūkuotą priešą. Katinėlis pašiurpo, nuslydo ant šlapių lentų ir paniškai nuskuodė atgal į kajutę. Darius parkrito ant sulankstomo krėslo ir susiėmė už pilvo.

Kitą dieną katinėlis atsargiai artinosi. Dar po dviejų – jau uostinėjo ruonio plaukmenį. Po savaitės Darius rado juos abu – Kapitonas snaudė, o katinėlis, kurį jis pavadino Dūmu dėl pilkšvų dryžių, gulėjo įsitaisęs po jo kairiu plaukmeniu ir murkė. Turistai iškviesdavo gidus, spragsėjo fotoaparatais, o vaikai mėtė nuo liepto žuvį. Darius tik purtė galvą ir šypsojosi.

Visa tai baigėsi rugsėjo septynioliktą. Tada atėjo netikėtas škvalas. Dangus per kelias minutes apsitempė švinu, bangos ėmė daužyti katilą taip, kad ūžė jo bortai. Darius spėjo pamatyti, kaip vienas turistas, laikęs skėtį, užkliudė vairalazdę, ir katilas staigiai metėsi šonan. Paskui – kurtinantis smūgis, tarsi kas būtų trenkęs per dugną geležiniu plaktuku. Katilas užsiraitė ant betoninio stulpo likučio, beveik po vandeniu. „Žuvėdra“ suaižėjo. Medienos skeveldros, akinantys purslai, klyksmas.

Darius atsipeikėjo jau vandenyje, sūriame ir šaltame. Aplinkui plūduriavo lentgaliai, gelbėjimosi liemenės, žmonių galvos. Kranto juosta – vos matoma migloje, maždaug keturi šimtai metrų. Rankos pačios ėmė irtis. Jis plaukė, plaukė, kol pirštai įsirausė į smėlį. Tada atsigręžė ir puolė atgal – padėjo tiems, kurie dar laikėsi, traukė, kol atplaukė gelbėtojų valtis.

Po valandos, kai visi buvo ištraukti, Darius sėdėjo ant šlapio smėlio, alkūnėmis atsirėmęs į kelius, ir žiūrėjo į bangas. Krūtinėje dar spaudė, druska graužė akis.

Ir tada iš vandens išniro Kapitonas. Jis sunkiai ropštėsi ant seklumos, o ant jo nugaros, įsisiurbęs nagais į blizgančią odą, tupėjo Dūmas – visas šlapias, plokščiu veidu ir iš nuostabos išplėstomis akimis. Ruonis išsivilko ant kranto, nusipurtė, ir katinas nusirito smėlin, bet tuoj pat atsistojo ir pradėjo laižyti šoną.

Darius sustingo, negalėdamas atitraukti akių. Kapitonas pažvelgė į jį, sumirksėjo ir palingavo galva, tarsi sakytų: „Ką, ir tu čia?“. Darius priėjo, pritūpė, uždėjo delną ruoniui ant sprando. Nė vienas žodis neskambėjo. Tiesiog Dūmas, baigęs tualetą, priėjo ir trynė galva į Dariaus blauzdą.

Po šito niekas nebuvo taip, kaip anksčiau. Darius, gavęs draudimo išmoką, nusipirko kitą katilą – kiek didesnį, su atvira priekine platforma. Įrengė jam specialų priestatą su minkštais čiužiniais. Dabar kiekvieną reisą Kapitonas pasirodo sulig pirmuoju variklio burzgimu, o Dūmas jau laukia ant liepto. Jie abu – tikra Nidos legenda. Turistai perka bilietus ne dėl kopų, o dėl penkiolikos minučių, kai ruonis ir katinas plaukioja kartu, o katinas sėdi kapitono tiltelyje ir žvelgia į tolį.

Bet didžiausias pokytis įvyko Dariaus namuose. Tos pačios senosios žvejo trobos palėpėje dabar murkia devyni kačiukai – visi vienas po kito priglausti nuo Nidos prieplaukų, iš paliktų rūsių, iš po pontonų. Kiekvienas turi savo dubenėlį, vardą ir istoriją. O kas jiems vadovauja? Aišku, kad Dūmas. Jis vaikštinėja tarp jų kaip tikras kapitonas: uodega – vėliava, ausys – radarai. Vakarais, kai Darius užkuria krosnį ir verda arbatą su čiobreliais, Dūmas atsigula jam ant kelių, o likusieji – aplinkui, susiglaudę. Pro langą matyti pajūrio smėlis, o už durų girdėti, kaip bangos čiulpia liepto polius.

Kartais Darius vis dar prisimena tą akimirką, kai pamatė ruonį, nešantį katiną per bangas. Ne kažkokį stebuklą – o tiesiog draugą, kuris negalėjo palikti kito. Ir tada pasiima nuo lentynos rūkytos silkės gabalą, eina prie molo. Kapitonas jau laukia.