Katinas po sunkvežimiu prie Vydūno gatvės

Dirbu pašto skirstytoja Panevėžyje jau šešiolika metų, ir maršrutas man beveik nesikeičia — tos pačios gatvės, tie patys šunys už tvorų, tos pačios pašto dėžutės, kurių vienos jau seniai reikėtų pakeisti. Vydūno gatvėje, senesniame rajone su medinukais ir apleistais garažais, vaikštau nuo pirmadienio iki šeštadienio, ir ten aš juos ir pastebėjau — vyrą su dviračiu, kuris sustojo prie sunkvežimio taip staigiai, kad vos nenuvirto.

Buvo rugsėjo mėnuo, po pietų, apie antrą valandą. Oras dar šiltas, bet jau su ta pirma rudens kartėlio nata ore — kai lapai dar žali, bet kvepia kitaip. Aš tada nešiau paskutinę tą dieną krūvą laiškų vienam namui prie kampo, skubėjau, nes pamainos pabaiga jau buvo arti, ir norėjau spėti į autobusą.

Vyras — vėliau sužinojau, kad jį vadina Rimantu — buvo koks penkiasdešimt penkerių, su pilkstelėjusia barzda ir dviračiu, kuris atrodė senesnis už jį patį. Jis nuvažiavo pro mane, tada staiga sustabdė dviratį, numetė jį ant šaligatvio ir atsiklaupė prie sunkvežimio rato.

Aš pagalvojau, kad kažkas atsitiko — gal susižeidė, gal širdis. Sustojau, nors ir skubėjau. Iš po sunkvežimio lėtai išlindo katinas. Ne bet koks — labai liesas, purvinas, oranžinės ir baltos spalvos, su akivaizdžiai matomu žymeliu virš vieno akies ir tokia balta dėmele po smakru, panašia į ašarą.

Rimantas sušvilpė. Ne šiaip sušvilpė — tris kartus, kažkokiu ritmu: du trumpi, vienas ilgas. Aš stovėjau su savo krepšiu ant peties ir žiūrėjau, negalvodama, kad tai bus kažkas daugiau nei kaimyno smalsumas.

Katinas sustingo. Ausys pakilo. Tada jis suriko — trumpai, lyg kimiu balsu, ir nubėgo tiesiai prie vyro. Vos spėjau padėti krepšį ant šaligatvio, katinas jau šoko į jo rankas.

— Otis? — pasakė Rimantas balsu, kuris man sukėlė šiurpuliukus per nugarą, nors nė nežinojau, kas per Otis tas.

Vyras atsisėdo tiesiai ant šaligatvio, apkabino tą purviną gyvūną ir pradėjo verkti. Ne tyliai — garsiai, su tais žagsėjimais, kai žmogus jau nebesuvaldo. Aš nežinojau, ką daryti. Stovėjau per tris metrus ir laikiau savo krepšį, jausdamasi taip, lyg įsibroviau į kažkieno svetainę be leidimo.

Jis paskambino kažkam telefonu — moteriai, spėju, žmonai, nes balsas jam drebėjo taip, kad vos ištarė sakinį: „Man reikia, kad tu atvažiuotum čia."

Aš pastačiau paskutinius laiškus prie durų greta ir laukiau, tiesą pasakius, ne todėl, kad kas nors manęs prašė, o todėl, kad kažkas šioje scenoje mane sulaikė vietoje. Po dešimt minučių pasirodė automobilis — senas pilkas „Opel", ir iš jo išlipo moteris apie penkiasdešimt, su rankinuke, kurią ji vos nepametė.

Ji pamatė katiną vyro glėbyje ir sustojo viduryje gatvės. Ranka prispaudė burną.

— Dean? — Ne, atsiprašau, pavarde jį vadino kitaip, bet vardą, kurį ji pasakė, aš tikrai girdėjau: — Rimai…

Katinas pažiūrėjo į ją. Ir tada jis pats nušoko iš vyro rankų, nubėgo per šaligatvį ir įsirėžė moteriai tiesiai į kojas. Ji atsiklaupė ant asfalto, nė nepagalvojusi apie savo šviesias kelnes, ir apkabino jį, įkišusi veidą į tą nešvarų kailį.

Aš nesu sentimentali moteris — po šešiolika metų vaikščiojimo su paštu pamatai visko, ir žmonių raudos prie durų, ir laidotuvių pranešimus, kuriuos reikia įteikti asmeniškai. Bet čia kažkas suspaudė gerklę taip, kad turėjau nusigręžti ir apsimesti, kad tvarkau krepšį.

Vėliau, kai jie jau keliavo namo su tuo katinu, įsuktu į vyro švarką, kaimynė iš gretimo namo, ponia Aldona, kuri visada sėdi ant suoliuko ir viską mato, papasakojo man likusią istoriją per kelias minutes, nes ji, pasirodo, žinojo tą šeimą.

Katinas dingęs buvo daugiau nei metus — keturis šimtus trisdešimt septynias dienas, sakė Aldona, tiksliai suskaičiuotas, nes tokie dalykai skaičiuojami, kai laukiama. Dingo per vieną šeštadienio vakarą, kai šeimininkai kraustė dėžes tarp namo ir garažo, o durys vis atsidarinėjo ir užsidarinėjo. Skelbimai, skambučiai į prieglaudas, klaidingi liudijimai apie panašius oranžinius katinus — visa tai jau buvo praėję.

Aldona pasakojo, kad tie žmonės buvo nustoję sėdėti ant savo sofos vienoje konkrečioje vietoje — prie lango, kur katinas mėgdavo miegoti — visą tą metų laiką. Tiesiog vengė tos vietos, tarsi ji degtų.

Aš pati sau tada pagalvojau, kiek daugmaž tokių tuščių vietų yra visuose tuose namuose, į kuriuos aš kasdien atnešu laiškus — kėdė, kurioje niekas nebesėdi, puodelis, kurio niekas nebeima. Bet mums, kurie tik pravažiuojam pro šalį, tokie dalykai nematomi.

Po savaitės vėl ėjau tuo pačiu maršrutu ir pamačiau tą patį vyrą, Rimantą, jau be dviračio, stovintį prie savo namo vartų su gyvūnu, sėdinčiu jam ant peties — apkūnesniu nei anksčiau, švaresniu, su blizgančiu kailiu. Jis padėkojo man, kad tada sustojau, nors aš, tiesą sakant, nieko nepadariau, tik palaikiau jo krepšį prie sienos, kol jis kalbėjo telefonu.

— Jis atpažino savo vietą ant sofos, — pasakė jis man, tarsi tai būtų svarbiausia žinia, kurią reikia perduoti pašto skirstytojai gatvėje. — Iš karto, pirmą vakarą. Užlipo, apsisuko du kartus ir susirietė kamuoliuku, tiksliai toje pačioje vietoje.

Aš linktelėjau ir nuėjau toliau su savo krepšiu, nes manęs laukė dar dvidešimt namų tą dieną. Bet einant pagalvojau, kad rytoj, kai vėl praeisiu pro tą namą, gal pažiūrėsiu, ar languose užuolaidos jau atitrauktos, ar sofa prie lango vėl užimta.