Пранцишкус buvo ne katė, o signalizacija

Pranciškus buvo ne katė, o signalizacija

Tomo kabinetas tą ketvirtadienį kvepėjo ne tik antiseptiku, bet ir lietumi, kuris merkė Vilnių jau trečią dieną. Jis ką tik baigė plombuoti seno rotveilerio dantį, kai į duris nedrąsiai pasibeldė moteris.

Ji neatrodė kaip tipiška klientė. Rasa – taip ji prisistatė – vilkėjo brangų, bet suglamžytą paltą, tarsi būtų iššokusi iš namų paskubomis. Paakiuose – mėlyni šešėliai, kurių nepaslėpė net kruopščiai užteptas korektorius.

– Atleiskite, aš užsiregistravau iš vakaro. Dėl katino.

Ji atsargiai pastatė ant stalo nešynę. Viduje gulėjo didelis, rusvai dryžas katinas senomis, protingomis akimis. Jis žvelgė į Tomą su keista rimtimi, kuri būdinga tik labai senoms katėms. Bet šis nebuvo senas – gal šešeri, daugiausia aštuoneri.

– Pranciškus, – tarė Rasa. – Tiesiog Pranciškus. Mano vyras jį pavadino. Jam atrodė juokinga duoti katinui žmogaus vardą.

– Kas atsitiko?

Moteris sunkiai atsiduso. Tas garsas buvo toks gilus, tarsi ištrauktas iš pat dugno.

– Jis mane žadina. Kiekvieną naktį. Pusę trijų, tris. Tiksliai. Aš jau pradėjau tikrinti laikrodį – jis niekada nesuklysta. Pradžioje galvojau, kad jam tiesiog nuobodu. Paskui – kad jis išprotėjo. Dabar jau nežinau, ką galvoti.

Tomas atidarė nešynę. Katinas neskubėdamas išlipo, apsilaižė leteną ir atsisėdo tiesiai prieš Rasą, nė akimirkai nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio.

– Kaip tiksliai jis žadina? – paklausė Tomas.

– Iš pradžių švelniai. Uždeda leteną man ant veido. Kartais palaižo smakrą. Jeigu neatsikeliu, jis pradeda tampyti antklodę. Kartą net įkando man į ranką ties alkūne. Tada aš atsikėliau, nuėjau į svetainę ant sofos, o jis… – Rasos balsas nutrūko. – Jis liko miegamajame. Užšoko ant mano pagalvės ir miegojo iki ryto.

– Kiek laiko tai tęsiasi?

– Beveik keturis mėnesius. Aš iš pradžių kreipiausi į gydytoją – manė, kad tai mano nervai. Išrašė migdomųjų. Tada nuėjau pas psichiatrą, galvojau, kad man prasidėjo kažkokia psichozė. O katinas tiesiog… – ji mostelėjo ranka. – Jis atrodo visiškai sveikas.

Tomas apžiūrėjo Pranciškų. Širdies ritmas ramus, plaučiai švarūs, akių obuoliai normalūs. Kailis žvilgantis, nosis drėgna. Jokios temperatūros. Gyvūnas buvo idealios sveikatos.

Ir tada jį užplūdo prisiminimas – ne mintis, o kūno reakcija. Jis išpylė pusę pakeliui į kliniką nusipirktos kavos ant stalo, nes staiga prisiminė seną profesorių iš akademijos, kuris kartą paskaitos metu užsiminė apie kates, jaučiančias anglies monoksidą, kolonėlių išmetamas dujas, kai dūmtraukis užsikimšęs. „Katės jaučia chemiją, kurios mes neužuodžiame, – tada pasakė profesorius. – Ir kartais jos bando mus iš tų pavojų išvesti. Tiesiog mes nesuprantame jų kalbos."

Tomas nušluostė stalą, stengdamasis, kad rankos nedrebėtų. Jis nebuvo tikras. Tai galėjo būti tik sutapimas – katė su keistu įpročiu. Jis išėjo į koridorių ir paskambino kolegai iš Kauno klinikos, paprašė patikrinti vieną laboratorinį faktą apie kačių jautrumą CO. Grįžęs atsiduso.

– Ponia Rasa, – ištarė Tomas, stengdamasis, kad balsas skambėtų ramiai, – pasakykite man: kur jūs gyvenate? Kokiame name? Kaip šildotės?

– Senas butas Žvėryne. Dujinis šildymas, yra kolonėlė. Kodėl jūs klausiate?

– O jūsų miegamasis, kuriame miega Pranciškus, ar jis yra arčiau virtuvės, ar arčiau vonios su kolonėle?

Rasa sumirksėjo.

– Vonios siena yra tiesiai už miegamojo spintos. Ten stovi sena „Bosch“ kolonėlė. Vasarą jos beveik nenaudoju, bet rudenį įjungiu ir kartais ji pradeda bildėti. Meistras pernai sakė, kad trauka gera…

Ji nutilo. Jos pirštai ėmė trinti palto sagą – trinti vis stipriau, kol audinys aplink ją pradėjo blizgėti.

Tomas išrašė Pranciškui vitaminų, kurių jam nereikėjo, ir pasakė Rasai, kad katė sveika. Tada, tarsi tarp kitko, pridūrė:

– Bet jūs žinote, kartais gyvūnas reaguoja į dalykus, kurių mes nejaučiame. Gal vertėtų pakviesti meistrą patikrinti kolonėlę ir dūmtraukį? Tik dėl visa ko.

Rasa išėjo, o Tomas visą vakarą negalėjo nustygti vietoje.

Po dviejų dienų į kliniką įsiveržė moteris. Bet tai buvo visai kita Rasa. Jos akys spindėjo, skruostai buvo raudoni, o rankose ji laikė didžiulį maišą su kažkokiu įmantriu kačių guoliu.

– Jūs mane išgelbėjote! – ji vos neverkė. – Aš pakviečiau meistrą. Jis už šešiasdešimt aštuonis eurus aptiko, kad dūmtraukis buvo beveik visiškai užsikimšęs, o kolonėlė naktį, kai slėgis didžiausias, vis tiek bandė kaisti. Anglies monoksidas ėjo tiesiai į sieną už spintos ir kaupėsi miegamajame, prie grindų. Jūs suprantate? Pranciškus pažadindavo mane ne tam, kad manęs atsikratytų. Jis varydavo mane iš to kambario! Iš ten, kur oras buvo… – ji užsidengė burną delnu.

Tomas atsirėmė į stalą. Jis nežinojo, ką pasakyti.

– Meistras pasakė, kad jeigu ne katinas, po mėnesio ar dviejų aš būčiau nebeatsikėlusi, – sušnabždėjo Rasa. – Anglies monoksidas neturi kvapo. Aš būčiau tiesiog užmigusi ir viskas.

Pranciškus gulėjo nešynėje ir, kaip visada, ramiai stebėjo savo šeimininkę. Jis atrodė patenkintas. Ne laimingas – katės nesišypso – bet toks ramus ir solidus, tarsi sakytų: „Pagaliau supratai."

Po kelių savaičių Rasa vėl užsuko – šįkart be katino. Ji paprašė Tomo adreso, o kitą dieną prie klinikos durų atsirado šampano butelis ir atvirukas. Viduje buvo tik viena eilutė: „Pranciškus vėl miega su manimi. Tik šįkart aš jam leidžiu likti ant pagalvės."

Tomas tą vakarį grįžo namo, pastatė šampaną ant palangės ir ilgai sėdėjo prieškambaryje, nesulaukęs, kol šuo pribėgs. Jis žiūrėjo į savo seną biglį, kuris taip pat žiūrėjo į jį, ir nieko nesakė. Šuo sunkiai atsiduso ir padėjo galvą Tomui ant kelio.