Laiškas Dievui iš Anykščių

Rugsėjo pradžioje, kai lapai Šeimyniškėlių parke dar buvo žali, bet oras jau kvepėjo šalčiu, mūsų šuo Vėjas numirė. Tryliką metų jis miegojo prie mano dukters lovos, tryliką metų laukdavo prie durų, kai grįždavau iš darbo. Ir štai jo nebeliko.

Skaudžiausia buvo Ievai. Jai ketveri. Ji dar nesupranta, kas yra amžinybė, bet labai gerai supranta, kas yra tuštuma vietoje, kur visada gulėdavo šiltas kūnas.

Kitą rytą po to, kai palaidojome Vėjų sode už garažo, Ieva atėjo pas mane virtuvėn, dar pižamoje, ir pasakė:

— Mama. Reikia parašyti Dievui laišką.

Aš dėjau puodelį į kriauklę ir nesupratau iš karto.

— Kokį laišką, saulute?

— Kad Jis žinotų. Kad Vėjas — mano. Kad kai jis atskris į dangų, Dievas nepainiotų su kitais šunimis.

Aš atsisėdau šalia jos prie stalo ir paėmiau bloknotą — tą patį, kuriame paprastai rašau pirkinių sąrašus. Ieva diktavo, aš rašiau jos žodžiais, nieko netaisydama:

„Brangus Dieve. Ar galėtum pasirūpinti mano šunimi Vėju? Jis mirė vakar ir dabar yra pas Tave danguje. Man labai jo trūksta. Aš džiaugiuosi, kad Tu leidai jam būti mano, nors paskui jis susirgo. Prašau, žaisk su juo. Jis labai mėgo bėgioti paskui kamuoliuką ir maudytis Šventojoje, kai važiuodavome į Anykščius. Siunčiu nuotrauką, kad atpažintum jį, kai sutiksi. Labai jo pasiilgstu. Su meile, Ieva."

Nuotrauką radome seną, iš vasaros prie upės — Vėjas, šlapias, iškišęs liežuvį, o Ieva jam ant nugaros uždėjusi vainiką iš pienių. Įdėjome laišką ir nuotrauką į voką. Ant priekio Ieva pati, didelėmis, kreivomis raidėmis, užrašė: „DIEVUI — DANGUS." Ant kito šono aš parašiau mūsų adresą — mažas mediniai namas Kuršėnų gatvėje, netoli bažnyčios.

Pašto ženklų Ieva prilipdė aštuonis. Sakė, kad į dangų arčiau nei į Vilnių, bet paštas ten retai vaikšto, tai reikia daugiau, „kad tikrai nueitų". Nunešėme laišką patys, pėsčiomis, į paštą prie turgaus. Ji pati įmetė voką į dėžę ir dar kurį laiką stovėjo, žiūrėdama į plyšį, tarsi tikėdamasi pamatyti, kaip laiškas skrenda.

Po to kas rytą, dar lovoje, ji klausdavo tą patį:

— Mama, ar Dievas jau gavo?

— Manau, kad taip, — sakydavau aš, nors pati nežinojau, ką atsakyti.

Praėjo apie tris savaites. Spalio pradžia, jau šalta, ant laiptų prie durų gulėjo pirmi nukritę klevo lapai. Vieną rytą, einant į darbą, radau ant laiptelio prie durų pakelį, suvyniotą į auksinį popierių — tokį, kokį naudoja parduotuvėje priešmokestinėms dovanoms. Ant viršaus buvo užrašytas tik Ievos vardas. Rašysena svetima, niekas iš mūsų tokios nepažinojo — nei kaimynė, nei mokytoja iš darželio, niekas.

Ieva plėšė popierių taip, kad skiautelės skraidė po visą prieškambarį. Viduje buvo knyga apie gyvūnų netektį vaikams. Bet svarbiausia laukė tarp puslapių: ta pati nuotrauka su vainiku iš pienių, tas pats vokas su jos vardu ir dar vienas laiškas, atspausdintas ant storo, kreminio popieriaus.

„Brangi Ieva. Vėjas atskrido į dangų saugiai. Nuotrauka labai padėjo, aš iškart jį atpažinau. Jis daugiau neserga. Jo dvasia dabar čia, su manimi, bet ji taip pat gyvena tavo širdyje. Vėjui labai patiko būti tavo šuo. Čia, danguje, mums nereikia kūno, o kišenių aš neturiu, todėl grąžinu tau nuotrauką — saugok ją visada. Ačiū už gražų laišką. Ir padėkok mamai, kad padėjo tau jį parašyti ir nunešti. Tu turi nuostabią mamą. Aš pats ją tau parinkau. Kasdien siunčiu tau savo palaiminimą. Ir noriu, kad žinotum vieną dalyką: aš tave myliu. Ir atsimink — mane rasti labai lengva. Aš esu visur, kur yra meilė. Su meile, Dievas."

Iki šiol niekas nežino, kas tai padarė. Galbūt paštininkė, kuri pamatė adresą „Dievui — Dangus" ir nusprendė, kad vaikas negali likti be atsakymo. Galbūt kaimynė, kuri matė, kaip Ieva stovėjo prie pašto dėžės. O gal visai nepažįstamas žmogus, kuriam kažkas papasakojo apie mergaitę, netekusią šuns.

Bet tikriausiai tai ir nesvarbiausia. Nes stebuklai dažnai ateina ne iš dangaus — jie ateina per žmones. Per vieną gestą, apie kurį niekas nesužinos, per ranką, ištiestą tada, kai kažkam labiausiai reikia.

Ieva tą knygą laiko iki šiol lentynoje virš lovos, o nuotrauką su Vėju — įsikišusi tarp puslapių, kaip pati brangiausia žymė. Kartais, prieš miegą, ji ją ištraukia, pažiūri ir vėl padeda atgal, netardama nė žodžio. O aš, praeidama pro jos kambario duris, kiekvieną kartą pagalvoju: kažkas šioje pilkoje spalio dienoje sustojo, nupirko popierių ir parašė laišką vaikui, kurio niekada nematys. Ir nieko už tai nepaprašė.