Medis, kuris išgyveno žiemą

Kristina Sabaliauskienė, šešiasdešimt ketverių metų, turi lygiai vieną draugę, kuria gali pasitikėti be jokių svarstymų. Jos vardas Alė Mickevičienė, ji gyvena tris aukštus žemiau, tame pačiame name Žemaitės gatvėje Šiauliuose, ir per trisdešimt aštuonerius metus nepraleido nė vieno ketvirtadienio neskambinusi.

Kadaise buvo kitaip. Kristina prisimena laikus, kai jos užrašų knygelėje su telefonų numeriais buvo surašyta dvidešimt šeši pavardės — draugės iš tekstilės fabriko, kaimynės iš ankstesnio mikrorajono, pažįstamos iš kirpimo ir siuvimo kursų. Dabar dauguma tų lapelių pageltę, numeriai negaliojantys. Žmonės išvažiavo, palaidojo vyrus, užsisklendė savo butuose arba tiesiog nustojo skambinti.

Prasidėjo nuo smulkmenos. Kristina sėdėjo virtuvėje, maišė arbatą šaukšteliu, švelniai atšiauniančiu nuo įtrūkusio puodelio krašto — to paties, kurį dovanojo mama trisdešimtojo gimtadienio proga, — ir žiūrėjo į telefoną, guldytą ant stalo šalia duonos kepalo. Gruodžio dvidešimt trečia, už lango sningant su lietumi. Ji buvo pasiuntusi sveikinimus aštuoniems žmonėms. Atsakė dvi.

— Žinai, kas man labiausiai skauda? — tą vakarą pasakė ji Alei telefonu. — Ne tai, kad neatsakė. Bet tai, kad kadaise aš joms skambinau pirma, nes žinojau, jog pačios niekada neskambintų. Ir dabar galvoju, kam tiek metų tai dariau.

Alė neatsakė iš karto. Kristina tik girdėjo, kaip trakšteli orkaitės durelės — Alė tuo metu kepė sūrio pyragą Kūčioms — o tada balsą, be nė lašo prievartinio guodimo:

— Nes vienus žmones teko tikrinti metų metais, kol supratai, kad jie nenusipelno tavo skambučių. Tai ne laiko gaišimas. Tai žinojimas.

Kristina įsiminė šiuos žodžius, nes jie buvo tikri, o ne gražūs. Alė niekada nekalbėjo gražiai. Kalbėjo taip, kaip galvojo.

Jos susipažino Juliaus Janonio gimnazijoje, vėliau dirbo tame pačiame fabrike, kiekviena ištekėjo skirtingais metais, kiekviena palaidojo vyrą — Alė du tūkstančiai vienuoliktaisiais, Kristina ketveriais metais vėliau. Kai mirė Vytautas, greitoji išvažiavo šeštą ryto, o pusę septynios prie durų stovėjo Alė, su paltu, užmestu ant naktinių rūbų, ir termosu arbatos. „Neklausiu, ar norisi, kad pasilikčiau. Pasilieku" — pasakė ji ir išbuvo tame bute tris dienas, virdama maistą ir atsiliepdama į skambučius, kurių Kristina neturėjo jėgų priimti. Kitos pažįstamos atsiuntė užuojautas SMS žinutėmis, o viena buvusi bendradarbė parašė tik: „Laikykis, skambink, jei kas" — ir daugiau niekada nepasirodė.

Bet tai, kas nutiko praėjusį pavasarį, buvo kitaip. Ne dar vienas įrodymas — bandymas, po kurio nebeliko ko apsimesti.

Kristina atsidūrė Šiaulių ligoninėje su plaučių uždegimu. Devinta valanda vakaro, ketvirtoji diena vidaus ligų skyriuje. Už palatos lango tamsu, koridoriuje girdisi vaistų vežimėlis, o kapinėlė virš lovos kapsi ritmu, kurį Kristina jau buvo pajuntanti suskaičiuoti — vienas lašas per dvi sekundes. Termometras rodė trisdešimt aštuonis ir devynis. Ji gulėjo su telefonu ant antklodės, ekranu į viršų, kad pamatytų, kai kas paskambins.

Ryte nusiuntė žinutę dukrai: „Kiek pablogėjo, bet nieko pavojingo, nesijaudink". Buvusiai bendradarbei, su kuria kadaise sėdėjo prie vieno stalo: „Guliu ligoninėje, gal užeitum?". Kaimynei iš pirmo aukšto, su kuria metų metais keitėsi cepelinų receptais: tą pačią žinutę. Visos atsakė tą pačią dieną — „tikrai užeisiu, kai tik galėsiu", „laikykis, galvoju apie tave", „duok žinoti, jei kas". Niekas neatėjo.

Pusę dvylikos nakties slaugytoja antrą kartą per vakarą pamatavo jai temperatūrą ir papurtė galvą, nieko nesakydama. Kristina gulėjo žiūrėdama į lubas, į drėgmės dėmę, panašią į kontinentą, ir mintyse skaičiavo, kiek valandų likę iki ryto. Telefonas tylėjo. Paėmė jį į rankas, patikrino, ar nepraleido skambučio. Nebuvo. Padėjo atgal ant antklodės, ekranu į viršų.

Palatos durys sukryžė dvidešimt minučių po dešimtos. Kristina nebeturėjo jėgų pakelti galvos, bet atpažino žingsnius — netolygius, nes Alė nuo tada, kai lūžo klubo kaklelis, šlubuoja ant kairės kojos.

— Lankymo valandos baigėsi dvidešimtą — pasakė Kristina vietoj pasveikinimo, karščiuojančiu balsu.

— Pasakiau slaugytojai, kad esu sesė. — Alė padėjo krepšį ant kėdės ir ėmė iš jo traukti termosą. — Nesiklausk, ar tai tiesa. Svarbu, kad įleido.

Ji įpylė sultinio į puoduką, pridėjo jį prie Kristinos lūpų, nes tos rankos drebėjo per smarkiai, kad pati galėtų laikyti indą.

— Skambinau visiems — pasakė Kristina tarp gurkšnių. — Niekas neatėjo.

— Žinau. Todėl esu čia.

Jos taip sėdėjo iki vidurnakčio. Alė sėdėjo ant plastikinės kėdės, laikydama Kristinos ranką, kol karščiavimas pradėjo kristi, o kvėpavimas susitvarkė. Už sienos, koridoriuje, gulėjo dar viena pacientė, dešimčia metų vyresnė, prie kurios per visą savaitę niekas neatvyko. Kai Alė pilstė likusį sultinį, Kristina paprašė dalį nunešti ir jai. Alė tai padarė be žodžio, tiesiog perpylė pusę į kitą puoduką ir nunešė per koridorių.

Kristiną išleido po devynių dienų. Namuose, prieš išpakuodama krepšį su ligoninės daiktais, ji pasiekė seną užrašų knygelę su telefonų numeriais — tą pačią, su dvidešimt šešiomis pavardėmis, surašytomis mėlynu tušinuku, kuris pusėje lapelių jau seniai išdžiūvęs. Ji atsisėdo prie virtuvės stalo, paėmė naują tušinuką ir ėmė eilės tvarka skaityti pavardes.

Pirmąją išbraukė be svarstymo — pažįstamą, kuri nebuvo atsakiusi nė į kalėdinius sveikinimus jau trejus metus. Antrą, trečią, ketvirtą — ėjo vis greičiau, kol ranka pati susirado ritmą.

Sustojo prie septynioliktos pavardės. Rūta Jonaitienė. Moteris, su kuria sėdėjo vienoje suole gimnazijoje dar prieš Alę, su kuria eidavo į vestuves, krikštynas, kuri laikė Kristinos ranką, kai ji gimdė dukrą ir vyras nespėjo nuvažiuoti į ligoninę. Tušinukas pakibo virš lapelio. Kristina prisiminė tą dieną gimdymo skyriuje, Rūtą, laikančią jos delną, kaip joms abiems buvo baisu.

Tada prisiminė devynias dienas ligoninėje ir tylintį telefoną, guldytą ant antklodės.

Išbraukė pavardę vienu brūkšniu, stipriai, taip kad popierius net persitrynė.

Paliko aštuonis numerius. Tarp jų — Alė, sūnus, gyvenantis Panevėžyje, dukra Šiauliuose, dvi kaimynės, su kuriomis iš tiesų gerdavo kavą kartą per savaitę, ir trys žmonės, kurie, nepaisant retų kontaktų, visada atsakydavo tą pačią dieną.

Šiandien, rugpjūtį, kai už lango girdisi vaikai, žaidžiantys futbolą kiemo aikštelėje, ir kvepia nupjauta žole nuo kiemo skalbinių stovo, Kristina sėdi balkone su Ale. Jos geria kavą iš filtrinio kavos aparato, to seno, kurį Alė nupirko dar du tūkstančiai trečiaisiais ir kuris tebeveikia geriau negu naujesni modeliai. Ant stalelio lėkštutė su avižiniais sausainiais, kuriuos Alė visada atsineša, nes atmena, kad Kristinai dėl diabeto negalima daug cukraus.

— Žinai — sako Kristina, žiūrėdama į kaimyninį balkoną, kur kažkas kabina skalbinius, — kartais pagalvoju, kad jeigu mes tada gimnazijoje nebūtume atsisėdusios tame pačiame suole, šiandien aš nebeturėčiau nė vieno žmogaus.

— Bet susitikome — atsako Alė, padėdama puodelį. — Ir tai yra viskas, kas svarbu.

Kristina nebeprataria nė žodžio. Pasiima sausainį, perlaužia pusiau, antrą pusę paduoda Alei — taip, kaip visada darė, kiek pamena, nepaklausdama, ar kita pusė norėtų.