Pietinis vėjas, du bilietai ir raštelis ant stalo

– Kelionė atšaukta, – Rimantas pasakė, nepakeldamas akių nuo telefono. – Mama atvažiuoja.

Stovėjau prie lovos su atidaryta kelionine krepšiu rankose. Ant lovos gulėjo naujas maudymosi kostiumėlis, su etikete – pirmas per aštuonis metus. Iki skrydžio į Kretą buvo likusios dvi dienos.

– Kaip tai – atšaukta? – atsargiai padėjau kostiumėlį ant patalynės. – Bilietai nupirkti. Negrąžinami. Tūkstantis šimtas eurų, Rimantai.

Jis pasitrynė tarpuakį ir atsisėdo ant lovos kraštelio. Taip jis daro visada, kai pokalbis pasuka ne ta vaga, kurios jam reikia.

– Ką aš padarysiu? Ji jau nusipirko bilietą autobusu. Rytoj poryt bus Panevėžyje. Nesakysiu jai gi: grįžk atgal.

Aštuonerius metus buvome vedę. Ir per visus šituos aštuonerius metus aš niekur neišvažiavau pailsėti. Ne į jūrą, ne į sanatoriją, ne į kaimyninį miestą savaitgaliui. Pirmaisiais metais – vestuvinė kelionė į Nidą, trys dienos, nes Danutė Rimantienė paskambino ir pasakė, kad jai pakilo spaudimas. Mes grįžome. Spaudimas buvo šimtas trisdešimt su aštuoniasdešimt – įprastas jos amžiui. Žinojau tiksliai, nes esu slaugytoja, ir tokius skaičius matau kasdien.

Nuo to karto – jokios kelionės. Kaskart, kai suplanuojame atostogas, pasirodo Danutė. Ketvirtas kartas per aštuonerius metus. Lyg pagal grafiką.

– Rimantai, – atsisėdau prie jo, bandžiau kalbėti be priekaišto. – Mes šitai kelionei taupėme keturis mėnesius. Ėmiau papildomas budėjimo dienas. Po dvylika valandų. Matei, kokia grįžtu.

– Matau, – jis vis dar žiūrėjo į telefoną. – Bet mama svarbiau.

Pataisiau akinius. Pirštai paslydo – rankos buvo sausos, suskeldėjusios nuo dezinfekcinio skysčio. Dešimt metų ligoninėje – oda kaip švitrinis popierius.

– Svarbiau negu kas? – paklausiau.

– Svarbiau negu jūra, Daliute, – jis pagaliau pažvelgė į mane. – Mama viena. Jai septyniasdešimt treji. Ar tu nesupranti?

Supratau. Supratau, kad Danutė gyvena savo trijų kambarių bute Panevėžyje, su kaimyne, kuri užeina kiekvieną dieną. Kad ji pati vaikšto į turgų, pati nešioja krepšius, pati verda uogienes žiemai – po dvidešimt stiklainių. Ir kad kiekvienas jos „atvažiavimas" prasideda tuo pačiu skambučiu Rimantui: „Sūneli, pasiilgau, atvažiuosiu savaitei."

Savaitė virsta dviem. Paskui trimis. Vieną kartą Danutė pragyveno mėnesį ir išvažiavo tik todėl, kad kaimynė paskambino – bute trūkęs vamzdis.

– Aš neatšauksiu, – pasakiau. – Važiuok pats. Pasitik mamą. O aš skrisiu.

Rimantas pakėlė galvą. Lyg pasiūliau kažką nepadorų.

– Kur tu vieni? Pati?

– Su Živile.

– Ne, – jis atsistojo. – Ne, Daliute. Mes šeima. Arba kartu, arba niekaip.

Ir aš pasidaviau. Kaip keturis kartus iki šiol. Sudėjau kostiumėlį atgal į spintą, uždariau krepšį ir nukišau ją ant palubės. Tūkstantis šimtas eurų sudegė. Negrąžinami.

Po dviejų dienų prieangyje stovėjo Danutė su sunkiu languotu krepšiu ir maišeliu naminių agurkų.

– Na, parodykite, kas čia pas jus, – pasakė ji, dairydamasi po koridorių. – Tapetus seniai metas keisti. Rimantai, tu su žmona visiškai neprižiūrite būsto?

Danutė pragyveno pas mus tris savaites. Per pirmas dvi dienas ji perstatė visą virtuvę. Puodus – į kitą spintelę. Prieskonius – į kitą lentyną. Pjaustymo lentas – po kriaukle, „taip higieniškiau."

Dirbau po dvylika valandų ir parvažiuodavau į namus, kur nerasdavau nė vieno daikto savo vietoje.

– Danute, – pasakiau trečią dieną, ieškodama keptuvės spintelėje. – Esu pripratusi prie tam tikros tvarkos. Man patogiau, kai visi daiktai savo vietose.

Ji pažvelgė į mane pro akinius, galvą atlošusi atgal, lyg mane vertintų iš apačios į viršų – nors aš buvau pusgalve aukštesnė.

– Tu, Daliute, pripratusi prie netvarkos. Čia ne tvarka, čia chaosas. Kas statys keptuvę prie grūdų?

– Man taip patogu, – pasakiau.

– O man – ne. Ir Rimantui taip pat. Ar ne, Rimantai?

Rimantas sėdėjo prie stalo su telefonu, pečiai susikūprinę, kaip visada, kai mama kreipiasi į jį.

– Mam, – pasakė jis. – Gerai, gerai.

„Gerai, gerai" – tai viskas, ką aš išgirdau. Ne „Dalia teisi" ir ne „mama, čia jos virtuvė." „Gerai, gerai."

Penktą dieną Danutė griebėsi užuolaidų. Pirkau jas pernai – lininės, garstyčių spalvos, rinkau dvi savaites, nes derėjo su fotelio apmušimu ir pagalvėlėmis. Šimtas aštuoniasdešimt eurų. Parvažiuoju iš darbo – užuolaidos guli ant fotelio, susuktos. Ant langų – baltas tiulis, kurį Danutė atsivežė su savimi.

– Kas čia? – paklausiau.

– Čia normalios užuolaidos, – pasakė ji, bakstelėjusi pirštu į stalą. – A ne skudurai. Garstyčių spalva – tai ligoninei, ne namams.

Nuėmiau jos tiulį, susklostiau ir padėjau ant taburetės. Išėmiau savo užuolaidas ir pradėjau kabinti. Rankos nedrebėjo. Šį kartą – ne.

– Ką tu daro? – Danutės balsas nuleido toną.

– Kabinu savo užuolaidas, – pasakiau, nesisukdama. – Man patinka mano užuolaidos. Čia mano namai. Ir užuolaidų spalvą renku aš.

Danutė kelias sekundes stovėjo prie stalo, bakstelėjusi pirštu į jo kraštą. Paskui atsistojo ir išėjo iš kambario. Išgirdau, kaip ji koridoriuje renka numerį. Balsas – pritildytas, bet žodžiai girdimi: „Rimantai, tavo žmona man įžeidžianti. Nepratusi prie tokio elgesio."

Rimantas parvažiavo anksčiau negu paprastai. Durys trinktelėjo taip, kad Živilė savo kambaryje krūptelėjo.

– Ką tu čia prisiveikusi? – jis paklausė nuo slenksčio.

– Pakabinau savo užuolaidas.

– Mama susikrimtusi! Ji atvežė mums, stengėsi, o tu nė ačiū nepasakei!

Pažvelgiau į jo plačius pečius, kurie dabar buvo atlenkti, nes mama buvo ne kambaryje, o už sienos. Jos akivaizdoje jis susikūprindavo. Mano akivaizdoje – tiesino nugarą.

– Rimantai, – pasakiau. – Padėkojau už agurkus. Už uogienę. Už pyragaičius. Bet užuolaidas savo namuose rinksiu aš.

– Čia MŪSŲ namai!

– Tada kodėl sprendimus priima tavo mama?

Jis neatsakė. Pasitrynė tarpuakį, apsisuko ir nuėjo prie motinos.

Vakare Živilė priėjo prie manęs virtuvėje, su knyga rankose.

– Mam, – pasakė ji. – Jis jai skambina kaskart. Prieš kiekvienas atostogas. Girdėjau.

– Ką tiksliai girdėjai?

– Jis sako: „Mam, mes važiuosim tada ir tada." Ir ji atvažiuoja. Visada.

Pastačiau virdulį ant viryklės ir stovėjau, klausydamasi, kaip verda vanduo. Tai ne atsitiktinumas. Ne sutapimas. Keturi kartai paeiliui – tai sistema.

Živilė stovėjo greta, mindama iš kojos į koją.

– Mam, ar tu gerai?

– Taip, – pasakiau. – Eik mokykis.

Pasiėmiau telefoną, atidariau užrašus ir paskaičiavau. Pirmas kartas – vestuvinė kelionė, kelionė trims, keturi šimtai eurų. Antras – Turkija, prieš dvejus metus, aštuoni šimtai eurų. Trečias – Palanga, pernai pavasarį, bilietai ir viešbutis, du šimtai eurų. Ketvirtas – šitie tūkstantis šimtas.

Du tūkstančiai penki šimtai eurų. Per aštuonerius metus. Visi sudegė. O Rimantas tuo tarpu du kartus nuvežė motiną į Druskininkus. Kurortinėmis kelialapiais. Abu kartus – iš bendrų pinigų.

Uždariau užrašus, padėjau telefoną ir užsipyliau arbatos. Sprendimas dar nebrendo, bet viduje kažkas jau pasislinko.

Praėjo mėnuo nuo Danutės išvažiavimo, kai pasikviečiau draugę vakarienei. Rasa dirbo su manimi ligoninėje, pažinojomės jau dešimt metų. Rimantas nuėjo pas draugą žiūrėti futbolo. Živilė sėdėjo savo kambaryje. Atidarėme vyną, pasipjaustėme sūrio, susėdome virtuvėje. Pirmas normalus vakaras per ilgą laiką.

– Kaip gyveni? – paklausė Rasa. – Kur šitą vasarą?

– Niekur, – pasakiau ir šyptelėjau. Pripratusi jau prie šito klausimo.

– Vėl?

– Vėl.

Rasa linksėjo galva. Žinojo. Visi žinojo.

Ir tada pasigirdo skambutis į duris. Atidariau – ant slenksčio stovėjo Danutė. Su krepšiu ir maišeliu.

– Rimantas pasakė, užsuk, tu viena namie, – pasakė ji. – Sugalvojau tave aplankyti. Jau seniai nesimatėm.

Mėnuo. Mėnuo praėjo. Ir tai – „seniai."

Ji įėjo, pamatė Rasą, atsisėdo prie stalo. Užpyliau jai arbatos, nes vyno Danutė nei gėrė, nei pritarė. Apie dešimt minučių pokalbis slinko normaliai. Paskui Rasa paklausė:

– Danute, o jūs keliaujate?

Ir prasidėjo.

– O ką! – Danutė atsitiesė kėdėje. – Rimantas mane į Druskininkus vežė. Du kartu. Procedūros, masažas, miškas. Grožis!

Ji atsisuko į mane.

– O tu, Daliute, kur paskutiniu metu buvai? Nė vienos nuotraukos iš tavęs nemačiau. Visai niekur?

Pataisiau akinius.

– Ne, – pasakiau. – Niekur.

– Matai, – Danutė kreipėsi į Rasą, lyg aiškintų kažką savaime suprantama. – Jauna, sveika, o niekur nevažiuoja. Rimantas kviečia – ji atsisako. Pati kalta. Aš jos metais visą Palangą apkeliavau.

Rasa sukando lūpą.

– Danute, – pasakė Rasa. – Dalia nevažiuoja ne todėl, kad nenorėtų.

– O kodėl tada?

Rasa pažvelgė į mane – klausė akimis leidimo. Ir aš atsakiau pati.

– Todėl, kad kaskart, kai nusipirkom bilietus, jūs atvažiuojate, – pasakiau. – Keturi kartai per aštuonerius metus. Vestuvinė kelionė – jūs paskambinot, ir mes grįžom. Turkija – atvažiavote dieną prieš skrydį. Palanga – tas pats. Šįmet – Kreta. Tūkstantis šimtas eurų negrąžinami. Iš viso – du tūkstančiai penki šimtai eurų. Paskaičiavau.

Danutė nustojo bakstelėti pirštu į stalą. Jos ranka sustingo kažkur tarp stalo ir arbatos puodelio.

– Ką tu čia pliurpi?

– Vardinu skaičius, – atsakiau. – Ne priekaištus. Skaičius. Datas galiu pasakyti, jei reikia.

Rasa atsistojo, pasakė, kad jai metas. Palydėjau ją iki durų. Kai grįžau į virtuvę, Danutė jau skambino Rimantui.

Po dvidešimt minučių jis atbėgo į namus.

– Kodėl mamą žemini prie svetimų? – jis stovėjo prieangyje, nenusiavęs batų.

– Nežeminau. Pasakiau sumas.

– Kokias sumas? Apie ką tu?

– Apie du tūkstančius penkis šimtus eurų, kuriuos praradome dėl atšauktų kelionių. Per visus mūsų santuokos metus.

Rimantas pažvelgė į motiną. Danutė stovėjo virtuvės tarpduryje, sukryžiavusi rankas.

– Sūneli, – pasakė ji. – Arba aš, arba ji.

– Mam, – Rimantas pasitrynė tarpuakį.

– Ji turi atsiprašyti, – nukirto Danutė.

Rimantas atsisuko į mane.

– Daliute. Atsiprašyk mamos.

Nusiėmiau akinius, nuvaliau palčios kraštu. Be jų visa aplink buvo neryškiai – ir Rimantas, ir jo motina, ir prieangis su jų batais.

– Ne, – pasakiau. – Neatsiprašysiu.

– Tada aš važiuoju pas mamą, – pasakė jis. – Kol neatsipeikėsi.

– Gerai, – atsakiau.

Jis laukė kito atsakymo. Mačiau tai jo smakro drebėjime. Paėmė striukę ir išėjo. Danutė nuėjo paskui. Krepšį su agurkais palaikė prieangyje.

Sėdėjau ant taburetės tuščioje virtuvėje. Kojos spengė po budėjimo. Dvylika valandų prie lovų, o tada šitas. Bet viduje buvo aišku – kaip po perkūnijos aiškiu danguje.

Jis sugrįžo po trijų dienų. Jokių atsiprašymų. Jokio pokalbio. Tiesiog įėjo, pakabino striukę ir atsisėdo vakarieniauti. Danutė išvažiavo atgal į Panevėžį. Bet po savaitės Rimantas pradėjo kalbėti su manimi trumpais sakiniais. „Ar vakarienė paruošta?", „Kur marškiniai?", „Pasiimk Živilę."

Supratau, kad jis baudžia mane tylėjimu. Už tai, kad neatsiprašiau.

Ir dar po savaitės pradėjau taupyti pinigus. Į atskirą sąskaitą. Apie kurią jis nežinojo.

Metai prabėgo greitai. Živilė atšventė šešioliktąjį gimtadienį, ir aš pati tvarkiau jai pasą kelionei. Rimantas pasirašė sutikimą, nė nepaklausęs kodėl. Jam buvo abejinga, kol mama nesiskambinusi.

Gegužę nupirkau bilietus. Dviem – man ir Živilei. Kreta, viešbutis trys žvaigždutės, devynios naktys. Sumokėjau iš savo sąskaitos – tos pačios, apie kurią Rimantas nežinojo. Po šimtą dvidešimt eurų nuo algos taupiau kiekvieną mėnesį dvylika mėnesių – tiek, kad padengčiau kelionę su kaupu. Bilietus pasirinkau grąžinamus. Šįkart atsižvelgiau į patirtį.

Ir pasakiau Rimantui:

– Važiuokime visi kartu. Birželį. Radau gerą pasiūlymą.

Jis pažvelgė į mane, lyg aš prakalbau kita kalba.

– Gerai. Pabandykim.

Dvi savaites laukiau. Dėjau lagaminus. Nupirkau Živilei naujas sandales ir skrybėlę nuo saulės. Sau – kremą nuo saulės, kurį mūsų ligoninės vaistinėje gaunu su dvidešimties procentų nuolaida.

Keturios dienos iki skrydžio Rimantas parvažiavo vėliau negu paprastai. Atsisėdo prie stalo, padėjo telefoną ekranu žemyn. Jau pažinojau šitą gestą. Telefonas ekranu žemyn – reiškia, skambinęs mamai. Arba ji jam.

– Daliute, – jis pradėjo.

Pajaučiau, kaip susispaudė pirštai. Nagai įsirėžė į delnus. Ne iš pykčio – iš laukimo. Nes žinojau, ką jis pasakys. Žinojau dar prieš keturias dienas.

– Mama atvažiuoja. Reikia pasitikti.

– Kada? – paklausiau, nors atsakymą jau žinojau.

– Poryt.

Poryt. Dvi dienos iki skrydžio.

– Rimantai, – pasakiau. – Tu jai skambinai?

– Kas?

– Tu jai skambinai ir pasakei, kad mes skrendame?

Jis nuleido akis. Pasitrynė tarpuakį. Ir aš supratau – taip. Paskambino. Kaip keturis kartus iki šiol. Papasakojo datą, papasakojo maršrutą, ir Danutė tuoj pirko bilietą autobusu. Kaip pagal laikrodį.

– Ji pasiilgo, – pasakė Rimantas. – Jai šiemet septyniasdešimt ketvirti.

– Taip, – pasakiau. – Lapkritį bus septyniasdešimt penki.

Jis numojo ranka.

– Koks skirtumas. Mama viena. Mes jai vienintelis sūnus. Jūra niekur nepabėgs.

Prisiminiau visus aštuonerius metus. Kiekvieną „jūra niekur nepabėgs." Kiekvieną kostiumėlį su etikete. Kiekvieną krepšį, kurį traukdavau ir vėl nukišdavau atgal. Du tūkstančius penkis šimtus eurų. Keturias sugadintas kelionės. Dvylikos valandų budėjimus, nuo kurių skilinėjo oda rankose.

– Gerai, – pasakiau.

Rimantas atsiduso, atsileido. Pamanė, kad aš vėl pasidaviau.

– Šaunuolė, – pasakė jis. – Mamai paskambinsiu, pasakysiu, kad savo patalynę atsivežtų, pas mus atsarginės nedaug.

Išėjau iš virtuvės. Užėjau į Živilės kambarį.

– Rengiamės, – pasakiau. – Mes skrendame poryt.

Živilė pakėlė akis nuo telefono.

– Mam, bet jis gi pasakė–

– Žinau, ką jis pasakė. Pakuok lagaminą. Kostiumėlis, knygos, krovikas. Pasas pas mane.

Živilė žiūrėjo į mane gal tris sekundes. Paskui šyptelėjo – pirmąsyk per mėnesį – ir nuėjo lagamino ieškotis.

Grįžau į virtuvę. Rimantas sėdėjo prie stalo su telefonu, jau aptarinėdamas su Danute, kokias paklodes jai parvežti.

– Rimantai, – pasakiau. – Bilietų neatšaukiu.

Jis pakėlė galvą.

– Ką turi omeny?

– Tiesiogiai. Aš skrendu su Živile. Tu liksi. Pasitiksi mamą.

Telefonas nutilo. Danutė kitame gale, matyt, taip pat sustingo.

– Tu rimtai? – paklausė jis.

– Aštuoneri metai, Rimantai. Aštuonerius metus aš neišvažiavau atostogų. Keturis kartus praradome pinigus. Dirbu šešias dienas per savaitę, po dvylika valandų, ir mano rankos sutrūkę nuo dezinfekcinio skysčio. Man keturiasdešimt septyni metai. Ir aš noriu pamatyti jūrą.

– A mama? Ką jai sakyti?

– Pasakyk, kad tavo žmona nuskrido pailsėti. Pirmąsyk per aštuonerius metus.

Jis atsistojo. Kėdė girgžtelėjo ant grindų.

– Daliute, jeigu tu skrisi – tai, – jis susikryžiavo. – Tai nepagarba. Mano mamai. Man.

– A keturios sugadintos kelionės – tai pagarba man?

Jis neatsakė. Stovėjo, laikydamas telefoną. Garsiakalbyje girdėjosi Danutės balsas: „Rimantai! Kas tenai? Ką ji sako?"

Apsisukau ir išėjau iš virtuvės.

Naktį nemiegojau. Sėdėjau Živilės kambaryje, tikrinau dokumentus. Du pasai – mano ir dukros. Viešbučio rezervacija. Draudimas. Transferis. Viskas sumokėta.

Ryte parašiau raštelį. Trumpą, ant bloknoto lapo: „Rimantai, mes su Živile nuskridome. Grįšime po devynių dienų. Pasitik mamą. Mums reikia šitos kelionės. Dalia."

Padėjau raštelį ant virtuvės stalo, prie puodelio. Pasiėmiau du lagaminus, pažadinau Živilę, pasikviečiau taksį. Prieangyje atsisukau. Butas buvo tylus. Rimantas miegojo.

– Važiuojam, – pasakiau Živilei.

Taksyje Živilė tylėjo gal penkias minutes. Paskui paklausė:

– Mam, ar jis pyks?

– Pyks, – pasakiau. – Ir kas iš to?

Pažvelgiau pro langą. Rytinis miestas plaukė pro šalį – pilkas, pažįstamas. Po keturių valandų pamatysiu jūrą. Pirmąsyk per aštuonerius metus.

Oro uoste išsijungiau telefoną. Įjungiau jau lėktuve, kai pakilome. Keturiolika praleistų skambučių nuo Rimanto. Trys žinutės nuo Danutės: „Daliute, ką tu daro?", „Grąžink vaiką!", „Aš tau to neatleisiu!"

Nukišau telefoną į krepšį. Živilė šalia skaitė knygą. Pro langą plaukė debesys.

Jūra buvo šilta.

Praėjo trys savaitės. Mes su Živile sugrįžome įdegusios. Šaldytuve stovėjo stiklainiai su agurkais – Danutė atvežė. Ant stalo – raštelis, mano, tas pats. Rimantas jo nenuvalė.

Jis sėdėjo svetainėje, kai įžengėme. Pažvelgė į mus ir nieko nesakė. Paskui atsistojo ir nuėjo į miegamąjį. Durys užsidarė.

Nuo tada jis miega ant sofos svetainėje. Kalba su manimi per Živilę: „Pasakyk mamai, aš darbe", „Paklausk mamos, kur sąskaita."

Danutė skambina kiekvieną vakarą. Živilė sako, kad girdi pro sieną: „Sūneli, ji tave negerbia. Tai ne žmona, tai bausmė."

O aš prieš miegą pasidedu ant naktinio staliuko kriauklelę, kurią Živilė rado pajūryje, ir miegu ramiai pirmąsyk per aštuonerius metus.