Rasa iš Vilniaus gatvės

Pirmą kartą ją pamačiau spalio pabaigoje, kai ji užsuko į mūsų advokatų kontorą Vilniaus gatvėje, Kaune. Baigdavau rašyti išvadą — koridoriuje tvyrojo kavos aparato kvapas ir drėgnų lapų, kuriuos žmonės atnešė ant padų iš lauko. Durys buvo pravertos, tad girdėjau, kaip administratorė Rūta bandė jai paaiškinti, kad be išankstinės registracijos nepriims.

— Man tik reikia sužinoti, ar galima reikalauti alimentų už praėjusį laikotarpį, — pasakė moteris. Balsas lygus, tarsi skaitytų iš kortelės. — Palauksiu.

Rūta pažvelgė į mane. Linktelėjau.

Ji įėjo, nenusivilkusi švarko. Atsisėdo ant kėdės krašto, pastatė ant grindų rankinę, išsitraukė seną telefoną silikoniniame dėkle, kuris laikėsi tik ant lipnios juostos, ir išdėliojo prieš mane popierius. Esu pripratęs prie tokių dalykų: žmonės atneša ištisas mapes, servetėlių skiautes su rašytais skaičiais, ekrano nuotraukas. Bet ši moteris turėjo visą tvarkingai surinktą medžiagą — banko išrašus, atspausdintas žinutes, datas. Ji neklausė, ar tai pavyks. Ji klausė, kiek laiko tai užtruks.

— Mano vardas Rasa, — pasakė ji. — Esu slaugytoja. Buvau santuokoje su vyru, kuris paliko mus, kai sūnui buvo penki mėnesiai. Pirmą pusmetį pervedė po tris šimtus eurų. Paskui dingo.

Pervertinėjau jos popierius. Jos žinutės — konkrečios, santūrios. „Reikia sūnaus tyrimo. Čia sąskaita ir ligoninės adresas." Antra: „Vaikas turi aukštą temperatūrą. Reikia pinigų vaistams." Trečia: „Sūnus pradėjo pirmą klasę. Padėk su uniforma." Visos — perskaitytos. Ni vieno atsakymo.

— Jis jums neatsakė? — paklausiau.

— Niekada. Prieš trejus metus nustojau rašyti. Maniau, taip išlaikysiu savigarbą.

Laukiau, kad ji pridurs ką dar — paprastai žmonės pradeda teisintis, pykti, verkti. Ji žiūrėjo į savo rankas. Pirštai jai buvo raudoni, su sausomis odelėmis — taip būna žmonėms, kurie nuolat plauna rankas. Slaugytoja, pagalvojau.

— Jūs turite teisę reikalauti ir dabartinio alimento, ir alimento už praėjusį laikotarpį, — pasakiau. — Bet teismas reikalaus įrodymų, kad bandėte gauti pagalbą. Šios žinutės — tai jau įrodymas.

Ji linktelėjo ir sudėjo telefoną atgal į rankinę.

— Darau tai ne dėl savęs. Dėl sūnaus. Jam keturiolika, jis lanko dziudo. Pernai neišvažiavome į varžybas, nes nebuvo už ką susimokėti už kelionę.

Užregistravau jos bylą. Honorarą nustačiau simbolinį — turėjome programą vienišoms motinoms, kurias nukreipia socialinė tarnyba. Rūta atnešė jai arbatos plastikinėje puodelyje. Rasa padėkojo ir nepagėrė — nunešė prie kriauklės nuplauti šaukštelį, kuriuo maišė cukrų. Įsiminiau tai: ji nepaliko po savęs nė pakuotės.

Kitą kartą ji atėjo po dviejų savaičių. Prašymas buvo paruoštas, pateikėme jį Kauno apylinkės teismui. Nežadėjau greito sprendimo. Pasakiau: mėnuo-du, galbūt ilgiau. Ji tai priėmė.

O po savaitės jis pasirodė mūsų kontoros koridoriuje.

Išėjau per pertrauką. Prie lango stovėjo apie keturiasdešimties metų vyras, su brangiu pilku švarku. Ant riešo — didelis laikrodis, ant kojų — zomšiniai batai, kurių nedėvi lietingą spalį. Jis sukiojo rankose automobilio raktus. Kai praeidinėjau pro šalį, sustabdė mane:

— Jūs esate advokatas, kuris veda Rasos bylą?

Atsakiau, kad esu advokatas, bet bylas aptariu tik savo kabinete.

— Aš Darius, jos buvęs vyras, — pasakė jis. — Ji padavė mane į teismą. Noriu žinoti, kiek ji prašo.

Pasakiau, kad tai konfidenciali informacija.

— Klausykit, — jis šyptelėjo, bet akys liko šaltos, — nenoriu karo. Užsiimu verslu. Turiu automobilių servisą Rokuose. Žmonės mane pažįsta. Teismo procesai — tai blogai reputacijai.

— Tai papasakosite teismui, jei bus posėdis, — pasakiau.

Jis pažvelgė į duris, tarsi tikėdamasis, kad Rasa tuoj išeis.

— Ji daug metų neleido man matyti sūnaus. O dabar reikalauja pinigų. Tai neteisinga.

Nutilau. Tiesą sakant, aš jau buvau matęs susirašinėjimą, kurį ji man atnešė. Jame nebuvo nė vienos žinutės, patvirtinančios, kad ji draudė jam matytis su vaiku. Buvo tik viena: „Atvažiuok, sūnus klausia apie tave." Perskaityta. Be atsakymo.

Po trijų savaičių teismas paskyrė posėdį.

Sėdėjau prie Rasos. Ji vilkėjo tą pačią pilką palaidinukę, kaip pirmą dieną. Pirštus sunėrė. Priešais Darius pasisamdė advokatę — jauną moterį akiniais, kuri iškart pradėjo nuo prašymo atidėti bylą. Girdi, reikia laiko susipažinti su medžiaga. Teisėjas atidėjo posėdį trims savaitėms.

— Kiek dar tai truks? — paklausė Rasa koridoriuje.

— Galbūt dar keletą mėnesių.

Ji pataisė rankinės juostelę. Lauke krito pirmas sniegas — minkštas, šlapias, iškart tirpstantis ant asfalto.

— Priprasiu, — pasakė ji. — Visą gyvenimą kažko laukiu.

Antras posėdis buvo įtemptesnis. Dariaus advokatė pradėjo nuo to, kad jos klientas tariamai savanoriškai mokėjo alimentus. Kad pirko vaikui drabužius, duodavo pinigų grynaisiais, kai atvažiuodavo. Tuomet Rasa pertraukė:

— Jis nei karto neatvažiavo per paskutinius aštuonerius metus.

— Tai klausimas motinai, — advokatė pakėlė antakį. — Vaikas nepažino tėvo, nes motina neleido susitikti.

Rasa išsitraukė iš rankinės atspausdintą dokumentą. Mačiau šį dokumentą. Mokyklos kvietimas Dariui dalyvauti vaiko gerovės komisijoje, po to, kai sūnus kelis kartus atėjo į mokyklą be šiltos striukės, o motina buvo nakties pamainoje. Ant kvietimo buvo jo adresas ir data. Jis neatvyko.

— Aš šito negavau, — Darius patraukė pečiais.

— Turėjote galimybę susitikti su sūnumi. Neatvykote. Čia kopija iš mokyklos gaunamos korespondencijos žurnalo, — Rasa kalbėjo tiksliai, kaip pranešėja. Bet pastebėjau, kaip ji po stalu sugniaužė kumštį.

Teisėjas pažvelgė į dokumentus. Darius šnabždėjosi su advokate. Kitame posėdyje jis pakeitė taktiką: prisipažino, kad nemokėjo, bet prašė teismo atsižvelgti, kad jis išlaiko nedarbingą motiną. Patikrinau šią informaciją. Dariaus motina gavo pensiją, nedidelę — penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų, bet tai neatleido nuo alimentų.

Teismo sprendimas buvo priimtas po mėnesio. Teismas įpareigojo mokėti alimentus — trisdešimt procentų nuo deklaruojamų pajamų kas mėnesį. Plius kompensaciją už praėjusį laikotarpį, kurį pavyko patvirtinti dokumentais. Suma susidarė didelė: dvidešimt vienas tūkstantis eurų.

Rasa išėjo iš salės, nepasakiusi man nė žodžio. Maniau, ji verks, bet ji tiesiog atsisėdo ant suoliuko koridoriuje ir atrišo vieną batą. Perrišo raištelį. Paskui užrišo iš naujo.

— Norėčiau, kad sūnus gautų šiuos pinigus į atskirą sąskaitą, — pasakė ji. — Nenoriu jų leisti sau. Tik gydymui, mokslams, varžyboms.

Paruošiau atitinkamą pareiškimą. Ji pasirašė. Vienas lapas, bet pastebėjau, kaip ji tris kartus uždėjo rašiklį ne toje vietoje ir sugadino parašą.

— Nieko, — ji išsitraukė iš kišenės servetėlę, pašluostė rašalą. — Turiu teisę klysti. Žinote, — pridūrė, vis dar nepakeldama akių nuo popieriaus, — žeminanti ne kova už vaiką. Reikalauti savo — tai ne pažeminimas. Tai pareiga.

Žiemą Darius pateikė apeliaciją. Nenustebau. Jis atsirado teisme su tuo pačiu laikrodžiu, besišypsantis, tarsi vyktų į šventę. Praėjo pro mane, tarsi mes nepažįstami. Bet prie salės durų sustojo.

— Pasakykite jai, kad nemokėsiu, — pasakė tyliai. — Tegul atsiima pareiškimą. Kitaip pasiimsiu sūnų.

Pažvelgiau į jį.

— Jūs negalite pasiimti sūnaus. Jis deklaruotas su motina. Sprendimą apie gyvenamąją vietą priima teismas.

— Turiu pažinčių, — jis pasakė tai ne kaip grasinimą, bet kaip faktą.

Atsakiau, kad su tokiu požiūriu jam vertėtų samdyti kitą advokatą. Nes šis pokalbis, jei pasikartos, bus užfiksuotas. Darius pasikeitė. Jis nesitikėjo, kad kalbuosi su juo taip ramiai. Atsisuko, kažką sumurmėjo ir įžengė į salę.

Apeliaciją apsvarstė. Teismas paliko sprendimą nepakeistą. Papildomai įpareigojo mokėti priskaičiuotas delspinigius už vėlavimą — dar du tūkstančiai eurų. Darius išėjo iš salės raudonas ir į nieką nepažvelgė.

Rasa tą dieną atėjo su sūnumi. Berniukas buvo aukštas, su „Adidas" sportine striuke. Jis laikė motiną už rankos. Mane nustebino, kaip jis į ją žiūrėjo — ne kaip į motiną, bet kaip į vyresnę seserį, kurią reikia ginti.

— Tai tas ponas, kuris mums padėjo, — pasakė ji.

— Dėkoju, — berniukas paspaudė man ranką. Delnas jam buvo tvirtas, sausas.

— Tavo mama viską padarė pati, — pasakiau. — Aš tik pripildžiau popierius.

Jis šyptelėjo. Šypsena jam buvo ne vaikiška, o kažkaip suaugusi, pavargusi.

— Ji taip visada sako. Bet aš žinau, kad ji dvejus metus rinko šiuos popierius. Juos laikė saldainių dėžutėje. Po lova.

Rasa susigėdo, bet nepertraukė.

Buvo ir kita byla. Vasarą Darius nusprendė, kad norėtų susitikti su sūnumi. Atvyko į mokyklą. Berniukas neišėjo. Direktorė paskambino Rasai, ta — man. Paruošėme ieškinį dėl susitikimų tvarkos nustatymo. Teismas nutarė: susitikimai kiekvieną šeštadienį, nuo 10:00 iki 14:00, motinos ar įgaliotojo asmens dalyvavimu, vaiko gyvenamojoje vietoje. Darius atvyko į pirmą susitikimą, į antrą vėlavo pusvalandį, į trečią neatvyko visai.

Rudenį jis netikėtai persigalvojo ir užsimanė susitikti dažniau. Nusiuntė Rasai žinutę: „Esu tavo tėvas. Turiu teisę." Ji parodė man telefoną. Patariau neatsakyti emocionaliai. Ji rašė tik vieną: „Atvažiuok šeštadienį 10:00. Jei vėl vėluosi, kitas susitikimas bus atšauktas."

Jis atvažiavo lygiai 10:00. Tai žinau, nes sutikau jį prie laiptinės, kai užsukau pas Rasą pasiimti pasirašyto įgaliojimo. Jis stovėjo prie savo automobilio — seno, apdaužyto „Toyota", kurio anksčiau pas jį nebuvau matęs. Matyt, pinigų naujam jau nebeliko.

— Jūs jos advokatas ir draugas? — paklausė jis.

— Esu advokatas, — pasakiau.

— Ji nustatė sūnų prieš mane.

— Nemanau, kad ji nustato. Bet jūs praleidote tris susitikimus. Berniukas tai matė. Jis ne kvailas.

Darius atsirėmė į variklio dangtį. Pirštai jam virpėjo.

— Tiesiog noriu, kad jis žinotų: myliu jį.

— Meilė — tai poelgiai, — pasakiau. — Ne žodžiai. Turėjote keturiolika metų tai parodyti.

Jis ilgai žiūrėjo į mane. Paskui užeidamas į laiptinę. Nežinau, kas buvo toliau — neklausinėjau. Bet kai išėjau po dešimties minučių, Darius stovėjo kieme ir kalbėjo su berniuku. Jie dėl ko ginčijosi. Berniukas rankose laikė futbolo kamuolį. Darius tiesė jam telefoną, norėdamas parodyti kažkokį vaizdelį. Berniukas purtė galvą.

Prisiartinau prie Rasos, kuri stovėjo prie laiptinės.

— Jis nori, kad sūnus savaitgaliui išvyktų su juo į Zarasų ežerus, — pasakė ji. — Nesutiksiu.

— Tai jūsų teisė.

— Jis sako, kad esu godi. Kad gavau iš jo pinigų ir dabar neleidžiu vaiko.

— Tai ne pinigai, kuriuos gavote. Tai jo skola jūsų sūnui.

Rasa pažvelgė į mane. Jos akys buvo pavargusios. Sniegas tirpo ant plaukų, kuriuos nespėjo pasislėpti kepurėje.

— Žinau. Bet kartais pagalvoju, kad būtų paprasčiau atiduoti jam sūnų savaitgaliui, kad atsikabintų.

— Tai neišsprendis problemos. Sukurs naują.

Ji linktelėjo. Paskui šūktelėjo sūnui, kad laikas namo. Berniukas priėjo, vis tiek spausdamas kamuolį. Darius stovėjo prie automobilio ir žiūrėjo, kaip jie eina.

Po mėnesio Darius vėl padavė į teismą — dabar dėl alimentų sumažinimo. Motyvavo tuo, kad pajamos sumažėjo. Paruošiau užklausą VMI. Paaiškėjo, kad jo servisas deklaravo pelną aštuoniolika tūkstančių didesnį nei pernai. Teismas atmetė.

Tada jis pabandė kitaip: nusiuntė Rasai laišką, kuriame pasiūlė sutartį dėl taikaus susitarimo. Alimentus sumažinti iki penkių šimtų eurų per mėnesį, o jis už tai atsisakys teisės į berniuko palikimą, jei toks kada bus. Rasa parodė man šį laišką.

— Jis parduoda mano sūnui jo paties pinigus, — pasakė ji.

Perplėšiau laišką į keturias dalis. Nežinau, kodėl tai padariau. Tiesiog nebeištvėriau.

— Neatsakykite. Tai neturi jokios teisinės galios.

Ji pakėlė skiautes nuo grindų. Rūpestingai sudėjo jas kartu.

— Pasilaikysiu, — pasakė ji. — Tuo atveju, jei jis vėl norės sakyti, kad aš atsisakiau susitaikymo.

Per Naujus metus gavau iš jos atvirukę. Paprastą kartoninę atvirukę su žvilgesiu — „Sveikiname su Naujaisiais metais! Laimės! Sveikatos!". Ji rašė, kad sūnus gavo rudą juostą dziudo. Kad alimentai ateina laiku. Kad skola už praėjusį laikotarpį padengta jau lapkritį. Ir priraštas apačioje, smulkiu rašymu: „Dėkoju, kad buvote su mumis. Jūs ne tik advokatas. Jūs liudytojas. Tai svarbu."

Prisegiau atvirukę ant sienos virš savo stalo. Ji tebekabo iki šiol.

Praėjus metams susitikau Darių prekybos centre. Jis stovėjo prie kasos, rankoje nešėsi krepšelį su dviem buteliais vandens ir duona. Pastebėjo mane, norėjo kažką pasakyti, bet persigalvojo. Linktelėjau. Jis nusisuko.

— Dešimt eurų penkiasdešimt centų, — pasakė kasininkė.

Darius ištraukė kortelę. Padėjo ant terminalo. Terminalas pyptelėjo: „Atmesta." Pabandė kitą. Ta taip pat nepavyko. Tuomet pasiėmė iš kišenės sulamdytą banknotą — dešimt eurų, paskui vieną eurą monetomis. Padavė kasininkei.

Sumokėjau už savo prekes ir išėjau. Lauke krito sniegas. Pagalvojau, kad dabar važiuosiu namo, kur ant viryklės šyla cepelinai, o katė manęs laukia ant palangės. Ir kad Rasa, matyt, dabar sėdi virtuvėje su savo berniuku, ir jis jai pasakoja apie mokyklą. Ir kad Darius stovi prie prekybos centro kasos su savo dviem buteliais vandens, ir niekas jo nelaukia.