Senas Lapkritio Vaišių Vakaras Marijampolėje

Mano vardas Antanas Vaitkus, man septyniasdešimt vienas metas, ir aš gyvenu tame pačiame name Marijampolėje, kurį mes su žmona Danute nusipirkome prieš keturiasdešimt trejus metus, kai buvome jauni, be pinigų ir tikėjome, kad laikas mums pavaldus. Danutė mirė prieš septynerius metus. Nuo tada mano sūnus Rimas tapo visu mano pasauliu. Galbūt tai buvo mano klaida. Galbūt mylėjau jį taip stipriai, kad nepastebėjau, kas iš jo išaugo.

Rimui trisdešimt aštuoni. Nebaigė kolegijos, nuolatinio darbo niekada neturėjo, bet visada turėjo planų, dar daugiau planų ir visiškai nulinę discipliną. Prieš tris metus jis paklausė, ar gali pagyventi pas mane „kelioms savaitėms", kol atsistos ant kojų po skyrybų su pirma žmona. Kelios savaitės pavirto į mėnesį. Mėnuo — į metus. Tada atsikraustė jo draugė Viktorija, su lagaminais, brangiu kvepalu ir šypsena, dėl kurios atrodė, kad ji jau leidžia pinigus, kurie jai nepriklauso.

Jie niekada nemokėjo nuomos. Niekada neprisidėjo prie komunalinių. Niekada nepirko maisto. Niekada nepadėjo su remontu. Aš tylėjau. Nes jis — mano sūnus. Nes vis sakiau sau: „Jis atsistos ant kojų."

Tą šeštadienį atsikėliau anksti, norėdamas pasigaminti valgį savo gimtadieniui. Taip, savo septyniasdešimtmečiui. Pasidariau viską pats: keptą antį, bulvių plokštainį, silkę po kailiniu ir Napoleono tortą iš tos pačios Marijampolės kepyklos, kurią taip mėgo Danutė. Maniau, susirinksime kaip šeima. Maniau, sūnus atsisės prie stalo su manimi. Galbūt padėkos. Galbūt prisimins motiną. Galbūt — mane.

Bet aš užsnūdau viršuje antram aukšte, o kai pabudau, apačioje girdėjau juoką. Daug juoko. Nusileidau laiptais ir sustojau prie valgomojo durų.

Mano namuose buvo daugiau nei dvidešimt žmonių. Pusbroliai. Kaimynai. Rimo draugai. Viktorijos draugės. Žmonės, kuriuos vos pažinojau. Jie valgė maistą, už kurį aš sumokėjau. Maistą, kurį aš pats gaminau. Ir niekas nebuvo pakvietęs manęs žemyn.

Prisiverčiau nusišypsoti. „Pradėjote be manęs?"

Keli nutilo. Tada Rimas pakėlė akis nuo stalo galo. Nuo mano vietos. Jis sėdėjo mano vietoje. O Viktorija — kėdėje, kurioje visada sėdėjo Danutė. Krūtinėje kažkas suspaudė, tarsi ranka sugriebė širdį ir nebenori paleisti.

Rimas nusikvatojo. „Ak, tėti, visiškai pamiršom, kad tu viršuje. Tu jau toks tylus pastaruoju metu, kad tapai tarsi šmėkla."

Keli nusijuokė. Kiti sužiuro į lėkštes. Turėjau tiesiog išeiti. Bet stovėjau ir bandžiau nuryti gniutulą gerklėje.

Tada Rimas nuėjo į virtuvę. Grįžo su senu šuns dubenėliu. Rekso dubenėliu — šuo, miręs prieš penkerius metus. Jis atplėšė sausų kraujinukų pakuotę, pripildė dubenėlį ir padėjo jį prieš mane ant stalo.

„Prašom, seni", pasakė. „Ir tau vakarienė. Šiame name kiekvienas kuo nors prisideda… išskyrus tave."

Kambaryje visi sulaikė kvapą. Žiūrėjau į dubenėlį. Tada į sūnų. Tada į žmones, kurie stebėjo mane, tarsi mano pažeminimas būtų pramoga.

Paklausiau: „Šitas namas?"

Rimas nusišypsojo plačiai. Viktorija išsitraukė telefoną ir ėmė filmuoti. „Nebūkite toks jautrus, Antanai Juozapaiti", pasakė ji — žinodama, kad man vardas be tėvavardžio, specialiai ištarusi taip. „Juokauja jis. Be to, jis kažkiek teisus. Jūs čia gyvenate visiškai veltui."

Veltui. Name, kurį pirkau pats. Su žmona, kurią palaidojau. Su pinigais, kuriuos uždirbau per keturiasdešimt metų buhalterijos darbo.

Kažkas manyje tą akimirką nustojo skaudėti. Ne todėl, kad tai man nebesvarbu. O todėl, kad pagaliau nustojau prašyti savo vaiko pagarbos.

Nerėkiau. Neverkiau. Neužmečiau dubenėlio į sieną. Tiesiog pakėliau jį, nunešiau prie priekinių durų ir padėjau ant slenksčio. Tada užlipau į savo kambarį.

Už nugaros Rimas šūkavo: „Valgykite toliau, žmonės! Aš sumokėjau už vakarienę!"

Melas. Aš sumokėjau už viską. Kaip ir už namą. Elektrą. Vandenį. Šildymą. Maisto prekes. Srautinio video prenumeratas. Viktorijos „avarinius" nuėmimus nuo kortelės. Rimo automobilio remontus visą jų susikurptą suaugusiojo gyvenimą.

Nuėjau į miegamąjį ir užsirakinau duris. Per visus šiuos metus niekada to nedariau — bet tą vakarą raktas spyną apsuko be jokios dvejonės. Atsidariau nešiojamąjį kompiuterį.

Rimas pamiršo vieną dalyką apie mane. Keturiasdešimt metų dirbau buhalteriu „Sodros" filiale Marijampolėje, o paskui privačioje įmonėje. Aš saugau įrašus. Kvitus. Banko išrašus. Kortelės nuskaitymus. Pervedimus. Ekrano nuotraukas. Kiekvieną mokėjimą. Kiekvieną melą. Kiekvieną kartą, kai sūnus sakydavo draugams, kad „pasirūpina" manimi, o iš tiesų naudojo mano pinigus, kad pasirūpintų savimi.

Tą naktį, kol jie apačioje juokėsi ir valgė mano gimtadienio pietus, aš sėdėjau ir skaičiavau. Sudėjau viską — kiekvieną pervedimą iš savo „Luminor" sąskaitos, kiekvieną nuėmimą kredito kortele. Suma buvo šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai eurų per trejus metus. Ne skola. Tyli apgaulė, kuriai leidau vykti, nes bijojau likti vienas.

Baigęs skaičiuoti, prisijungiau prie internetinės bankininkystės. Vieną po kitos atšaukiau korteles, pridėtas prie Rimo ir Viktorijos vardų. Panaikinau visus įgaliojimus, kuriuos buvau pasirašęs pas notarą dar tada, kai sūnus persikraustė — kvailai tikėdamas, kad tai padės jam „susitvarkyti finansus". Pakeičiau visus slaptažodžius.

Ir tada pamačiau nuėmimą, kurio niekada nebuvau leidęs — tris tūkstančius eurų, pervestus į Viktorijos sąskaitą pavadinimu „nekilnojamojo turto konsultacija". Peržiūrėjau senesnius pervedimus ir radau dar keturis panašius, iš viso vienuolika tūkstančių eurų per pastaruosius aštuonis mėnesius. Tada radau el. laišką iš advokato kontoros Kaune, adresuotą Viktorijai — dėl „dovanojimo sutarties projekto" šiam namui, ir prie jo prisegtą banko pažymą apie mano vardu pradėtą, bet nebaigtą paraišką paskolai, kurioje namas nurodytas kaip įkeičiamas turtas.

Jie bandė įkalbėti mane dovanoti namą Viktorijai per notarinę sutartį, o lygiagrečiai, mano paties dokumentais ir prisijungimais, kuriuos jiems buvau davęs iš pasitikėjimo, ruošėsi įkeisti namą bankui.

Ryte, kai visi dar miegojo po vakarykščių vaišių, aš jau sėdėjau virtuvėje su kava ir aplanku rankose. Paskambinau advokatei Aušrai Petraitienei, su kuria dirbau dar tvarkydamas Danutės paveldėjimo dokumentus. Papasakojau jai apie dovanojimo sutarties ir paskolos paraiškos projektus ir paprašiau nedelsiant patikrinti, ar kas nors nebuvo pasirašyta mano vardu notaro biure ar banke.

Rimas nusileido žemyn, pamiegojęs, akivaizdžiai nesitikėdamas nieko. Virtuvėje jo laukė aplankas, padėtas tiesiai ant stalo — tas pats stalas, kur vakar stovėjo šuns dubenėlis.

„Ką čia darai", paklausė jis, pamatęs mane su telefonu rankoje, atverstu banko programoje.

„Tikrinu sąskaitas", atsakiau. „Pasirodo, prieš tris mėnesius tu su Viktorija pradėjote paraišką paskolai, įkeičiant mano namą. Mano vardu. Be mano parašo."

Jis sustingo. Viktorija išėjo iš miegamojo, dar nespėjusi susitvarkyti plaukų, ir, pamačiusi mano veidą, akimirksniu pabalo.

„Tai buvo tik… projektas", pradėjo ji. „Niekas nieko nepasirašė."

„Tavo vardu atidaryta sąskaita banke, į kurią pervesta vienuolika tūkstančių eurų iš mano kortelės", pasakiau. „Tai nebe projektas."

Rimas pradėjo kalbėti greitai, maišydamas atsiprašymus ir priekaištus — kad jam reikėjo pinigų, kad aš „per ilgai" vilkinau palikimo klausimą, kad jis „užsidirbo" teisę į namą, nes jis per tiek metų „rūpinosi" juo. Klausiau, kol jis pritilo.

Pasakiau jiems, kad advokatė patikrins dokumentus ir per kelias dienas praneš, ką radusi. Iki tol niekas iš namo neišvažiuoja ir niekas prie mano sąskaitų nebeprieina.

Tris dienas namuose buvo tylu kaip niekada anksčiau — Rimas vengė virtuvės, Viktorija beveik nesirodė iš kambario. Ketvirtą dieną paskambino advokatė Petraitienė ir paprašė užeiti į jos kontorą.

Ji padavė man aplanką su dviem dokumentais: pirma, banko patvirtinimu, kad paraiška paskolai, pateikta mano vardu prieš tris mėnesius, buvo sustabdyta dėl neatitikimų parašuose — ir taip niekada neįvykdyta; antra, raštu, kuriame nurodyta, kad visi mano anksčiau pasirašyti įgaliojimai Rimui ir Viktorijai laikomi atšauktais nuo tos dienos, kai pakeičiau slaptažodžius. Ji taip pat parengė pareiškimą policijai dėl neteisėto lėšų pasisavinimo — tų vienuolikos tūkstančių eurų.

Grįžęs namo padėjau aplanką ant virtuvės stalo ir pasakiau Rimui ir Viktorijai, kad pareiškimas jau paduotas, o namas, registruotas VĮ Registrų centre tik mano vardu, lieka be jokių pakeitimų.

„Jūs turite savaitę susirasti kitą gyvenamąją vietą", pasakiau. „Daiktus galite imti savo."

Viktorija pravirko, Rimas šaukė, kad tai „jo tėvo namas, kuriame jis augo", kad aš „be jo mirčiau vienas". Nekėliau balso. Tiesiog uždariau aplanką ir pasakiau: „Aš mirčiau vienas tavo namuose irgi, Rimai. Skirtumas tik tas, kad ten manęs nepavadintų šmėkla ir nepavalgydintų iš šunų dubenėlio."

Tą pačią savaitę paskambinau kaimynei Irenai, kuri dirba Marijampolės durų ir spynų dirbtuvėje, ir paprašiau pakeisti priekinių durų spyną. Vakare, kai Rimas su Viktorija sunešė paskutinius daiktus į mašiną, stovėjau prie durų, rankoje laikydamas naują raktą.

Rimas sustojo prie slenksčio, tarsi tikėdamasis, kad paskutinę minutę pasiduosiu. Nepasidaviau. Uždariau duris ir užsukau naująjį raktą — spyna spragtelėjo sausai ir tvirtai.

Grįžau į virtuvę. Rekso dubenėlis vis dar stovėjo ant palangės, kur jį buvau palikęs. Nuplovęs jį po čiaupu, pastačiau atgal į spintelę, kur laikydavome seną šuns padargą. Tada atsisėdau prie stalo galo — savo vietoje — ir prisipyliau likusios kavos iš termoso.