Skambutis, kurio taip ir nesulaukiau

Mama, aš vis dar kartais tau parašau žinutę. Žinau, kad telefonas tavo seniai išjungtas, o SIM kortelė greičiausiai jau priklauso kažkam kitam Vilniuje. Bet pirštai patys renka tavo numerį, kai vakare grįžtu iš darbo ir troleibusas sustoja prie tos pačios stotelės Antakalnyje, kur tu manęs kadaise laukdavai su maišeliu obuolių iš Gariūnų.

Man trisdešimt septyneri, dirbu buhaltere vienoje statybų bendrovėje, ir tavo sūnų, mano brolį Mindaugą, matau nebent per šermenis ar per teismus. Taip, per teismus – nes būtent apie tai aš ir noriu papasakoti. Ne apie tai, kaip tu kvepėjai cinamonu per Kūčias, nors ir apie tai norėčiau. O apie tai, kas atsitiko su tavo namu Žvėryne, kai tu iškeliavai pernai lapkritį, per pirmą tikrą speigą.

Tu visą gyvenimą dirbai gydytoja poliklinikoje Antakalnio gatvėje, taupei kiekvieną centą, ir tas namas – medinis, su veranda ir obels šešėliu kieme – buvo vienintelis tavo turtas. Testamento nepalikai, sakei, kad vaikai patys susitars. Kaip tu klydai, mama.

Mindaugas atvažiavo į laidotuves iš Klaipėdos, kur dirba kažkokiu vadybininku uosto įmonėje, atvažiavo su nauja žmona Egle, kurios aš iki tol nebuvau mačiusi net nuotraukoje. Jis stovėjo prie karsto, spaudė man ranką, kalbėjo apie tai, kaip tave myli, kaip jam liūdna, kad nespėjo dažniau lankyti. O po devynių dienų atėjo pas mane su popieriais.

„Vali, reikia namą parduoti", – pasakė jis, sėdėdamas prie tavo virtuvės stalo, ant kurio dar stovėjo tavo neišplauta arbatos puodelis. „Egle sako, kad geriau padalinti pinigus, negu vieną iš mūsų versti kitam mokėti dalį."

Aš pasiūliau kitaip: aš liksiu name, kuriame užaugau, kuriame tu mane mokei kepti varškės apkepą, o Mindaugui atiduosiu jo dalį – šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių eurų, tiek, kiek namas realiai vertas pusiau. Turėjau santaupų iš palikimo draudimo ir galėjau imti paskolą banke. Jis sutiko. Net ranka paspaudė.

O po mėnesio sužinojau, kad namas jau perrašytas – ne man, o Eglei. Notarė, senos tavo draugės sesuo, paskambino man pati, sakė, kad kažkas negerai, kad Mindaugas atėjo su seniai, dar tavo gyvenimo metu tariamai pasirašytu įgaliojimu, kuriuo tu leidai jam tvarkyti namo reikalus. Mama, tu niekada nebūtum to pasirašiusi. Tavo parašas ten buvo, bet ranka drebėjo kitaip, negu tavo ranka drebėjo net ligoninėje.

Aš supratau, kad jis planavo tai dar tau gyvai esant. Kad tie skambučiai jam kas savaitę, kuriuos tu man su pasididžiavimu minėdavai – „žiūrėk, koks geras sūnus, skambina" – buvo ne apie meilę. Buvo apie popierius.

Sėdėjau tavo virtuvėje, mama, ir pirmą kartą per visą tą laiką nuo tavo mirties man buvo ne liūdna. Man buvo šalta iš pykčio. Bet aš neverkiau ir neskambinau jam rėkti. Aš paėmiau tą puodelį, tavo mėgstamą, su nutrupėjusia rankena, nuplioviau, padėjau į spintelę ir paskambinau advokatui – ne bet kokiam, o tam pačiam, kuris kadaise padėjo tau užregistruoti kliniką, kai tu norėjai dirbti privačiai.

Byla užtruko aštuonis mėnesius. Grafologinė ekspertizė patvirtino tai, ką ir taip žinojau: parašas suklastotas, greičiausiai kopijuotas nuo seno recepto blanko, kurį tu pasirašinėjai poliklinikoje. Teismas Vilniaus apygardos teisme pripažino įgaliojimą negaliojančiu. Mindaugas su Egle namą jau buvo įkeitę bankui, planavo statyti sau kotedžą Trakų rajone – tie planai sugriuvo kaip kortų namelis.

Aš nereikalavau jo teisti baudžiamąja tvarka, nors advokatas siūlė. Man nereikėjo, kad brolis sėdėtų. Man reikėjo, kad namas grįžtų ten, kur jam vieta.

Praėjusį trečiadienį, rugsėjo šešioliktą, aš pasirašiau paskutinį dokumentą pas notarę – tą pačią, kuri man tada paskambino. Namas dabar oficialiai mano. Įgaliojimą teismas panaikino, o Mindaugo dalį – jo penkiasdešimt procentų – aš išpirkau teisėtai, pervedusi jam sto aštuoniasdešimt tūkstančių eurų į sąskaitą, kaip ir siūliau nuo pat pradžių, tik dabar be jokių Egles pasiūlymų ir be suklastotų popierių.

Jis paskambino tą patį vakarą. Nekėliau pirmus du kartus, o trečią pakėliau tik todėl, kad supratau – jis nenustos.

– Vali, aš nenorėjau taip, – pasakė jis balsu, kuris man dabar skambėjo kaip svetimo žmogaus balsas.

– Žinau, ko tu norėjai, Mindaugai, – atsakiau. – Norėjai namo be manęs jame. Dabar turi pinigus be namo. Tvarkoje.

Padėjau ragelį ir pastačiau telefoną ekranu žemyn ant tavo virtuvės stalo. Už lango, mama, jau tamsu buvo, nors dar tik septynios valandos vakaro – rugsėjis šiemet ankstyvas, šaltas. Kaimynų šuo, tas pats senas vokietis, kuris tave visada lydėdavo iki autobusų stotelės, sulojo kažkur už tvoros ir nutilo.

Aš atsisėdau prie tavo stalo, atsidariau banko programėlę telefone ir peržiūrėjau pervedimą – įvykdytas, sto aštuoniasdešimt tūkstančių eurų, gavėjas Mindaugas Petkevičius. Paskui uždariau langelį, padėjau telefoną į kišenę ir nuėjau į virtuvės spintelę pasiimti to paties puodelio su nutrupėjusia rankena. Užsiviriau arbatos – ne tau, mama, sau. Bet vis tiek, kol laukiau, kol vanduo užvirė, tyliai pasakiau į tuščią virtuvę: viskas sutvarkyta.