Šuniukai po garažais Šilutėje

Prieš tris savaites Nijolė Vasiliauskienė paskutinį kartą peržiūrėjo pensijos knygelę ir suprato, kad iki kito mokėjimo liko vienuolika dienų ir šešiasdešimt aštuoni eurai. Buvo lapkričio pabaiga, kai lietus jau pusiau virsta sniegu ir landžioja po apykakle net pro megztą šaliką. Ji grįžo iš vaistinės Lietuvininkų gatvėje su maišeliu, kuriame gulėjo tabletės nuo spaudimo, pusė kepalo duonos ir pigiausia arbata.

Už garažų eilės, prie pat mūrinės sienos, stovėjo didelė kartoninė dėžė iš po televizoriaus. Viršuje ją prispaudė šiferio nuolauža, kad neatsivertų. Kažkas pasirūpino. Kažkas viską apgalvojo.

Nijolė nustūmė šiferį į šoną. Ant sudrėkusio laikraščio judėjo trys šuniukai — juodai rudi, didelėmis galvomis, su letenomis, kurios akivaizdžiai buvo per dideles jų amžiui. Du glaudėsi vienas prie kito. Trečias, mažiausias, su balta dėme ant krūtinės, gulėjo atskirai ir vos judėjo.

— Na štai, — pasakė ji garsiai. — Tai bent.

Ji stovėjo virš dėžės kelias minutes. Galvoje viskas skaičiavosi šaltai, kaip kasos aparate. Šešiasdešimt aštuoni eurai. Vienuolika dienų. Sąskaita už šildymą, kurios jau antrą savaitę nedrįso atplėšti. Šuns bute niekada nebuvo, net vaikystėje. O tada mažiausias šuniukas suinkštė — plonai, vos girdimai. Ne net graudžiai. Tiesiog tikrino, ar dar kas nors liko šitame pasaulyje.

Nijolė pasilenkė, pakėlė dėžę ir suprato, kad iki namų neatneš.

Iki laiptinės buvo apie tris šimtus metrų. Ji sustojo keturis kartus. Dėžė nebuvo sunki, bet nepatogi — plati, slidi nuo lietaus, dugnas linko. Trečią kartą ji pastatė ją ant suolelio prie vaikų žaidimo aikštelės ir sustojo, atremdama delnus į juosmenį.

— Gal padėti?

Už nugaros stovėjo jauna moteris iš antro laiptų aukšto. Nijolė žinojo ją iš matymo — visada praeidavo greitai, su vežimėliu arba maišais, ir pasisveikindavo bėgte.

— Čia… — Nijolė nežinojo, kaip paaiškinti. — Radau ten. Už garažų.

Moteris pažvelgė į dėžę ir kelias sekundes nieko nesakė.

— Šeimininkai atsirado, — pasakė ji galiausiai, ir tai nuskambėjo visai ne maloniai. Bet žiūrėjo ji ne į Nijolę, o kažkur garažų pusėn. — Kur juos vešite?

— Namo. Kur gi dar.

— Duokit, aš paimsiu. Aš Rasa, iš dvidešimt septinto.

Rasa pakėlė dėžę lengvai, viena ranka prilaikydama iš apačios. Nijolė ėjo šalia, ir ilgą laiką po to jai buvo su kuo eiti kartu tyloje, kuri nespaudė.

Butas pasitiko įprastu tuštumu. Televizorių Nijolė įsijungdavo dėl balso, palangėje augantis fikusas pergyveno visus, kuriuos ji pažinojo, o koridoriuje kvepėjo senu linoleumu, kuris jau seniai prašėsi keičiamas, bet remontas paskutinius metų dešimtį liko kategorijoje „kada nors vėliau".

Dėžę pastatė virtuvėje, prie radiatoriaus.

— Turit kokią seną antklodę? — dalykiškai paklausė Rasa. — Kad negaila.

— Yra pledas. Jis jau taip niekam netinka.

Šlapi laikraščiai keliavo į šiukšlių kibirą. Nijolė nušluostė kiekvieną šuniuką rankšluosčiu, ir kol trynė, jie sumaželėjo, susigūžė ir pradėjo smulkiai virpėti.

— Tai normalu, — pasakė Rasa. — Jie atšyla.

Su maistu buvo blogiau. Šaldytuve stovėjo puodas perlinių kruopų, gulėjo trys kiaušiniai ir sviesto gabalas. Nijolė praskiedė košę šiltu vandeniu, sumaišė šakute ir padėjo lėkštelę ant grindų. Du puolė iškart, stumdami vienas kitą pakaušiais. Mažiausias nepriėjo.

— Blogai jai, — pasakė Rasa.

— Matau.

Nijolė atsisėdo ant taburetės, pasidėjo šuniuką ant kelių ir pradėjo maitinti nuo piršto. Lašas po lašo. Ji rijo per kartą.

Rasa tyliai išsitraukė telefoną ir padarė du kadrus: dėžę prie radiatoriaus ir liesą rankos delną su mažute juodai ruda galvute ant jo.

— Ar neprieštaraujat, jei numesiu į mūsų grupelę? Namo, kur apie vandenį ir šiukšles rašo.

— Meskit. Tik vargu ar ten kam nors rūpi.

Tą naktį Nijolė beveik nemiegojo. Ji perkėlė dėžę į kambarį, pasidėjo šildyklę — plastikinį butelį su šiltu vandeniu, suvyniotą į rankšluostį. Mažiausioji taip ir nevalgė. Gulėjo ant pledo, kvėpavo dažnai ir sekliai.

Trečią valandą nakties Nijolė ją paėmė, prisidėjo prie šono ir uždengė antklodės kraštu.

— Tu jau stenkis, — pasakė ji į tamsą. — Aš dėl tavęs paskutinius pinigus košei atidaviau. Tu jau stenkis.

Šuniukas pasispardė, surado šilumą ir nutilo jau kitaip. Švelniau, giliau.

Rytą, be dešimt devynios, suskambo telefonas.

— Nijole Vasiliauskiene, čia iš gyvenamojo namo administracijos. Kaimynė parašė, kad jūs veislyną atidarėte name. Trys šunys, sako, dėžė kraujuoja, kvapas per visą laiptinę. Reikia tvarkos.

Nijolė laikė ragelį ir žiūrėjo į virtuvę, kur mažiausioji, apvyniota rankšluosčiu, gulėjo ant jos kelio ir šildė delną kūno svoriu.

— Kraujuoja niekas, — pasakė ji tvirtai. — Ir kvapo jokio nėra, aš čia visą naktį buvau. Kas parašė?

— Nesvarbu, kas parašė. Reikia iškelti gyvūnus iš gyvenamosios paskirties patalpos, taisyklės aiškios.

— Taisyklės aiškios, kad namuose galima laikyti gyvūnus, jei netrukdo kaimynams. Aš turiu buto pasą, ten nieko apie tris savaites senumo šuniukus neparašyta.

Administratorius atsiduso į ragelį ir padėjo ragelį.

Po pietų prie durų pasibeldė. Kaimynas iš trečio aukšto, Algirdas, apie penkiasdešimties, visada rūstus, retai sveikinantis liftu.

— Girdėjau, jūs šunis radote, — pasakė jis, nežiūrėdamas į akis. — Man vienas reikalingas. Sūnaitis prašo, vaikas dešimties, kaime gyvena, ten ir vietos yra.

Nijolė pažvelgė į jį ir neskubėjo atsakyti.

— Kuris?

— Kad ir tas didesnysis. Vis tiek nė vieno neišmaitinsit, aišku juk.

— Aišku man, kad išmaitinsiu, — atsakė Nijolė. — O jums aišku, kad kol dėžė gulėjo už garažų, prispausta šiferiu, jūs praeidavot pro šalį ir nematėt. O dabar, kai šildyta, pavalgydyta ir ant kelio sušildyta — staiga reikalinga.

Algirdas nusprendė nesiginčyti ir nuėjo.

Vakare Rasa atnešė maišelį su šuns maistu, nupirktą už savo pinigus, ir sausų vystyklų nuo savo mažylio liekaną.

— Grupelėje jau septyni žmonės parašė, klausia, ar galima padėti, — pasakė ji. — O du parašė, kad reikia iškviesti tarnybas, kad dėžė ir šunys — antisanitarija.

— Kas tie du?

— Tos pačios, kurios prieš tai tris savaites nešiukšlino savo laiptinės, o dabar staiga tvarkos nori.

Mažiausioji tą vakarą pirmą kartą pati priėjo prie lėkštelės ir pavalgė. Nijolė stovėjo prie durų ir žiūrėjo, kaip liesa balta dėmė ant krūtinės kilnojasi tolygiau.

Praėjo savaitė. Šuniukai apaugo, pradėjo lakstyti po virtuvę ir kramtyti fikuso lapus, kol Nijolė perkėlė gėlę ant spintos. Du didesnieji jau žinojo, kur stovi lėkštelė. Mažiausioji, kurią Nijolė pradėjo vadinti Sniege, sekiojo paskui ją iš kambario į kambarį ir miegojo ant jos šlepečių.

Gruodžio pirmą dieną atėjo pensija. Nijolė sumokėjo už šildymą, nusipirko dešros gabalą sau ir konservuotos mėsos šuniukams, ir tą dieną pirmą kartą per mėnesį nesiskaičiavo, kiek liko iki kito mokėjimo.

Kai atėjo laikas ieškoti šeimininkų dviem didesniems šuniukams, Rasos grupelėje pasirodė skelbimas su nuotraukomis prie radiatoriaus. Per keturias dienas atsiliepė šeima iš Šilutės rajono, ūkininkai, turintys tvartą ir vaikų. Algirdas irgi parašė, klausė, ar dar reikalingas tas didesnysis.

Nijolė perskaitė jo žinutę, uždarė telefoną ir nieko neatsakė.

Sniege liko. Ji augo lėtai, buvo mažiausia iš viso vado, bet tapo ta, kuri kiekvieną rytą laukdavo Nijolės prie durų, kai ši grįždavo iš parduotuvės su maišeliu, kuriame dabar visada buvo vietos ir šuns maistui.

Kovą, kai vėl atėjo laikas mokėjimams, Nijolė nuėjo į namo administraciją, atsinešė aplanką su buto dokumentais ir raštišku prašymu — oficialiai patvirtino, kad laiko vieną gyvūną, kaip leidžia namo taisyklės, ir paprašė, kad skundas dėl „antisanitarijos", įrašytas žiemą jos byloje, būtų panaikintas kaip nepagrįstas. Administratorė, ta pati, kuri skambino lapkritį, be žodžių pasirašė pažymą.

Grįžusi namo, Nijolė padėjo dokumentą į stalčių, kur laikė visas svarbias popierius, ir paleido Sniegę į kambarį. Šuo apibėgo fikusą, sustojo prie palangės ir sulojo į balandį, tupintį kitoje gatvės pusėje.