Šuo, kuriam liko penkios minutės iki eutanazijos

Rokas atsegė pavadėlį taip greitai, lyg lupant laikrodį prieš dušą – be minties, be pauzės. Prie registratūros Klaipėdos veterinarijos klinikoje stovėjo trisdešimt septynerių metų vyras švariai išlygintais marškiniais, o prie jo kojų gulėjo rudas kiemo šuo, nulaižytomis šonkauliais, nukarusiomis ausimis ir pilku snukiu. Vienas šuns ausies kraštas buvo nuplėštas dar šuniuko amžiuje – dvynys randas liudijo apie kažkada įvykusią muštynę.

– Man nėra kada su senu šunim terliotis, – pasakė jis, nežiūrėdamas į gydytoją. – Užpakalinės kojos vos pavelka. Užmigdykit arba į prieglaudą atiduokit. Aš sumokėsiu, kiek reikia.

Veterinarė Gražina Vaitkutė, penkiasdešimt dvejų metų, dvidešimt metų dirbanti su gyvūnais, pakėlė akis nuo šuns prie vyro.

– Jūs tikrai to norite?

– Tikrai. Vedžiau iš naujo. Žmonai alergija. Butą Klaipėdos centre pirkom, remontą ką tik baigėm. Šitas šeria visur. Trumpai – nėra man kada.

Žodį „nėra kada" jis ištarė kiek greičiau nei kitus – tarsi repetavęs mašinoje pakeliui. Nepasilenkė. Nepaglostė. Net nepažvelgė žemyn. Apsisuko, stumtelėjo stiklines duris ir išėjo. Lapkričio vėjas su šlapio asfalto kvapu įsiveržė į koridorių ir dingo kartu su durų trenksmu.

Šuo pakėlė galvą. Pažiūrėjo į duris. Į Gražiną. Vėl į duris. Šnervės krustelėjo, gaudydamos išnykstantį kvapą. Durys nejudėjo. Pažįstami batai negrįžo.

Keliai sutraškėjo, kai ji priklaupė šalia.

– Na, seneli. Pažiūrėsim, kas pas mus.

Kailis po delnu buvo šiurkštus ir šiltas, kvepiantis namais ir dulkėmis – taip kvepia šunys, kurie metų metais miegojo tame pačiame kampe ant to paties kilimėlio. Užpakalinės kojos iš tiesų buvo blogos: artritas, patinę sąnariai, šuo keldavosi sunkiai, lyg neštų ant nugaros nematomą maišą. Bet pats atsistojo. Širdis plakė ritmingai, akys buvo skaidrios, dantys – pakankamai tvarkingi savo amžiui. Gyvybės dar buvo nemažai.

Ant antkaklio kabojo subraižyta metalinė plokštelė su dviem telefonų numeriais. Vienas pasirašytas „Rokas", kitas, smulkesniu, beveik išsitrynusiu raštu – „Eglė".

Rokas neatsiliepė – ragelis tylėjo, paskui atsakė automatinis balsas, kad abonentas nepasiekiamas.

Gražina surinko antrą numerį.

– Alio? – balsas jaunas, šiek tiek užkimęs, su pauze prieš žodį.

– Laba diena. Skambinu iš „Vilko Takas" veterinarijos klinikos Klaipėdoje. Mano vardas Gražina. Jūs – Eglė?

Tyla kitame gale – tiršta, tarsi kažkas nukritęs ant dugno.

– Taip. Kas atsitiko?

– Pas mus jūsų šuo. Rudas, didelis, kairė ausis nuplėšta. Jį atvežė vyriškis, Rokas. Ir paliko.

– Kaip tai paliko?

– Atsisakė pasiimti. Sakė, neturi laiko.

Kitame gale pasigirdo tylus garsas, tarsi kažkas užsidengtų burną delnu.

– Jis gyvas? – balsas suplonėjo kaip siūlas, kurį traukia.

– Gyvas. Artritas užpakalinių kojų, bet būklė stabili. Reikės injekcijų kurso ir kažkieno šalia.

– Aš atvažiuoju. Atsiųskit adresą. Dabar pat.

Ryšys nutrūko.

Iš sandėliuko Gražina atnešė dubenėlį vandens. Šuo gurkštelėjo kelis kartus, paskui vėl paguldė galvą. Seną antklodę iš spintos ji patiesė kampe – kvepiančią naftalinu ir svetimomis katėmis. Šuo persikėlė pats, vilkdamas užpakalines kojas, uostinėjo audinį, atsigulė, snukį paslėpė raukšlėje.

Už lango sutemo. Lapkričio gatvės žibintai jau degė, lietaus vanduo ant stiklo krito geltonomis dėmėmis.

Po dviejų valandų durys atsivėrė. Sušlapusi striukė, prie kaktos prilipę kaštoniniai plaukai, suknarpintas batai. Eglė, dvidešimt penkerių, sustojo tarpduryje ir nejudėjo kelias sekundes. Kampe ant antklodės gulėjo šuo, galvos nepakeldamas.

Ji žengė žingsnį, paskui kitą, lėčiau, lyg bijodama išgąsdinti. Priklaupė. Antklodė tamsėjo nuo šlapios striukės, kambarį užliejo lietaus ir šalto asfalto kvapas.

Tada šuo atsimerkė. Žiūrėjo į ją ilgai, tarsi netikėdamas. Uodegos galas trinktelėjo į antklodę, kartą, kitą, vis greičiau. Šuo tyliai sukniukso, visai kaip šuniukas, ir ištiesė snukį į jos pusę. Užpakalinės kojos neklausė, slydo ant audinio, bet jis veržėsi priekinėmis letenomis, braižydamas nagais linoleumą.

Eglė pakėlė jį už krūtinės ir priglaudė. Karštas liežuvis bėgo per skruostą, per smakrą, per sūrius lašus, kurių ji nešluostė.

Gražina stovėjo prie durų. Tylėjo. Nusiėmė akinius, nušluostė chalato kraštu, nors stiklai buvo švarūs. Vėl užsidėjo.

– Jam trylika, – tarė Eglė, neatsisukdama. Balsas duslus, tarsi kažkas ant gerklės uždėjo kažką šilto ir sunkaus. – Tėtis jį rado statybvietėje, kai man buvo vienuolika. Ausį tada klajokliai sudraskė. Tėtis parnešė namo paltu suvyniotą, kaip kūdikį.

Ruda snukučiu įsirėmė jai į delną.

– O dabar staiga nėra kada, – Eglė pasakė tyliai, be pykčio. Taip kalbama apie dalykus, kurie jau nestebina, bet dega po šonkauliais. Rankos drebėjo smulkiai. Ji sugniaužė kumščius, trynė pirštus, lyg šaltų, nors kambaryje buvo šilta.

– Artritas gydomas, – Gražina prabilo ramiai, profesionaliai. – Injekcijų kursas, specialus pašaras, šiluma. Kad nebūtų vienas ilgam. Jis ne beviltis. Tiesiog senas.

Eglė linktelėjo. Atsistojo. Nusišluostė veidą šlapios striukės rankove ir pažvelgė į veterinarę tiesiai.

– Aš jį pasiimu.

– Ar yra sąlygų?

Lūpos krustelėjo – ne šypsena.

– Vienkambaris, dvidešimt septyni kvadratai, Melnragėje. Katinas yra. Darbas nuo aštuonių iki šešių. Ir nė vienos priežasties jį čia palikti.

Nuo kabliuko prie durų Gražina nuėmė pavadėlį – tą patį, subraižytą, su susilankstiusia sagtimi. Eglė jį paėmė, pirštai suspaudė seną odą taip, tarsi laikytų kažkieno ranką, o ne diržą.

Karabinas spragtelėjo prie antkaklio. Šuo stovėjo, siūbuodamas, užpakalinės kojos virpėjo, bet uodega judėjo iš šono į šoną. Kairė, nuplėšta ausis krustelėjo.

– Eime, Rudi. Eime.

Jis žengė. Lėtai, nelygiai, krypdamas į dešinę. Priėjo prie slenksčio, sustojo. Apsisuko, žvilgtelėjo į kambarį, į antklodę, į mirksinčią lempą. Paskui pažvelgė į Eglę. Ir nuėjo paskui.

Lauke lijo smulkiai, kvepėjo šlapiu asfaltu ir nukritusiais lapais. Iki automobilio buvo apie šimtas metrų – sergančioms kojoms tai kilometras. Eglė priklaupė, paėmė šunį už krūtinės ir užpakalinių kojų. Sunkus. Karštas. Visas dreba. Ji atsistojo, prispaudė prie savęs, o šuo įsirėmė snukiu jai į kaklą.

Striukė permirko kiaurai. Rankos degė nuo svorio. Keliai linko ant slidaus asfalto. Bet ji nė karto nesustojo.

Gražina žiūrėjo pro langą. Ant stalo gulėjo kortelė: „Rudis, mišrūnas, 13 metų. Šeimininkas: Rokas." Žodis „Rokas" buvo perbrauktas. Žemiau, smulkiu, aiškiu braižu: „Eglė".

Po savaitės Gražinos telefonu atėjo nuotrauka. Rudis gulėjo ant languotos antklodės, šalia sėdėjo pilkas dryžuotas katinas ir laižė jo nuplėštą ausį. Šuns snukis buvo ramus, akys užmerktos, uodega laisvai ištiesta. Taip guli šunys, kuriems nebereikia laukti prie durų.

Parašas buvo trumpas: „Jam nebuvo kada. O mes radom laiko."

Eglė nupirko naują pavadėlį, mėlyną, minkšta rankena. Senas liko kaboti be darbo – kvepiantis buvusiais namais ir žmogumi, kuriam staiga pritrūko laiko.

Praėjus dar mėnesiui, Eglė gavo žinutę iš nepažįstamo numerio. Rokas rašė, kad jam reikėtų „pasikalbėti apie šunį" – girdėjo, kad gyvūnas vis dar gyvas, ir jo naujoji žmona dabar norinti augintinio, bet jau kito, grynaveislio. Eglė perskaitė žinutę stovėdama virtuvėje, Rudžiui snaudžiant ant jos kojų. Neatsakė nieko. Ištrynė žinutę, pasiėmė telefoną ir pakeitė savo numerį tą patį vakarą. Senoji plokštelė su dviem numeriais liko veterinarijos klinikos stalčiuje, tarp kitų nereikalingų daiktų – kaip įrodymas, kad kažkam kažkada buvo "nėra kada", o kažkam kitam atsirado.