Sena žalia suknelė

Dar savaitė iki vestuvių, o aš jau trečią naktį guliu atmerktomis akimis. Dariau viską, ką galėjau, kad nustumčiau tą mintį, bet ji grįždavo kaip dūzgimas ausyje: ką aš vilkėsiu? Mano sūnus Simonas tuokiasi su Ugne, kurios tėvas turi odontologijos klinikų tinklą Vilniuje. Simonas, žinoma, sakė – mama, nesijaudink, Ugnė viską apmokės. Bet aš nesijaudinau dėl pinigų – aš jaudinausi, kad neturiu kuo prie jų pritapti.

Spintoje kabėjo tik viena išeiginė suknelė. Žalia. To blankaus, kiek išblukusio atspalvio, kuris primena rugpjūčio žolę sausros metu. Pirkau ją prieš dvidešimt aštuonerius metus Šiauliuose, „Iki“ parduotuvės palėpėje, kai dar prekiaudavo dėvėtais rūbais. Kainavo penkis litus – tada tai buvo kone trečdalis mano savaitės algos. Su ta suknele rankose parvažiavau autobusu ir verkiau, nes pirmą kartą per ilgą laiką jaučiausi graži. Simonui tada buvo treji. Jo darželio auklėtoja buvo nustebusi – sakė, nepažino jūsų.

Rytą prieš vestuves suknelę kruopščiai lyginau. Lygintuvas buvo senas, su įtrūkimu ant rankenos, ir karts nuo karto iš kelio išspjaudavo karšto vandens lašą tiesiai ant medžiagos. Greta ant stalo gulėjo juodas flomasteris – juo jau buvau uždažiusi nusitrynusį bato kulniuką. Batai buvo dar senesni nei suknelė, bet maniau, niekas nežiūrės. Na, tas flomasteris irgi atliko savo darbą.

Simonas atvažiavo pasiimti manęs su Ugnės brolio automobiliu – tamsiai mėlynu „BMW“, kvepiančiu nauja oda. Atsisėdau ant galinės sėdynės, lyg būčiau visai ne mama, o kokia sena kaimynė, vežama iš gailesčio.

Ir štai – Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Oras drėgnas, spalio vėjas daužo kaštonų šakas, ir ant laiptų sukasi keli gelsvi lapai. Pro praviras duris jaučiau, kaip vidun traukia vaško ir šlapio akmens kvapas. Ranka automatiškai pasitaisiau suknelės apykaklę. Man reikėjo įkvėpti. Įkvėpiau tą kvapą, ir man pasirodė, kad jis – iš vaikystės, iš tos bažnyčios prie Žagarės, kur buvau krikštyta.

Žmonių jau buvo daug. Ugnės giminės – solidūs vilniečiai, moterys su perlais ir šifono skarelėmis, vyrai su kostiumais, kurių kišenėse, regis, net žiebtuvėliai kainavo daugiau nei mano mėnesio pensija. Aš stebėjau juos, o jie – mane.

– Čia jaunikio mama?

– Taip…

– Na… kukliai.

Žodis „kukliai“ skaudėjo labiau nei bet koks keiksmažodis. Aš girdėjau, kaip jis sukasi iš lūpų į lūpas. Tarp suolų, už kolonų. Vienas balsas net pasakė: – O aš galvojau, gal ji kokius simtą metų pas juos dirba. Numirė pusė šnabždesių, kai nuėjau artyn, bet antra pusė vis tiek sklido toliau. Sustojo man prie gerklės.

Suspaudžiau rankinę. Joje gulėjo senutėlė Simono nuotrauka, daryta dar prie Klaipėdos jūros, kai jam buvo šešeri. Jis ten šypsosi, be priekinio danties. Ta nuotrauka mane visada ramindavo – šįkart ji atrodė bejėgė.

Tada įėjo Ugnė. Pro centrines duris, su baltu švytėjimu. Jos suknia – tarsi iš pieno ir šilko. Žengė lėtai, o vargonai, rodos, užmiršo vieną natą, ir kažkas virpančiame ore girgždėjo lyg senas vežimas. Žmonės atsistojo. Aš irgi atsistojau, nors kojos buvo medinės.

Ir tada ji padarė tai, ko niekas nelaukė.

Užuot nuėjusi prie altoriaus, Ugnė pasuko tiesiai prie manęs. Priėjo taip arti, kad užuodžiau levandų kvapą nuo jos plaukų. Šyptelėjo. Apžiūrėjo mano suknelę – nuo pečių iki kelių. Paskui tarė, garsiai, kad visi girdėtų:

– Žalia. Simonas rodė nuotraukas, kai jis buvo mažas. Ten jūs su šita. – Ji nutilo, braukštelėjo nykščiu per savo puokštės kotą. – Aš… aš džiaugiuosi, kad dabar jūs čia. Su šita suknele.

Bažnyčioje pasidarė keista. Kažkam iš tetų sudžerškėjo auskarai – ji pasisuko pasižiūrėti į kaimynę, bet toji neatsisuko. Kitas dėdė atsikrenkštė ir pradėjo sukti rankose klausos aparatą, lyg tikrintų, ar gerai veikia. Kai kurie veidai buvo sumišę, kai kurie – abejingi. Bet šnabždėti liovėsi.

Ugnė nusegė nuo riešo ploną sidabrinę apyrankę su gintaro akute. Tą, kurią jai paliko močiutė. Paėmė mano delną – jos pirštai buvo šalti nuo lauko vėjo – ir įspaudė apyrankę į jį.

– Čia mano močiutės. Dabar jūsų. – Ir pridūrė, kiek sumišusi: – Močiutė sakė, gintaras sušyla tik nuo tikros šilumos.

Vargonai vėl sugirgždėjo, tarsi kažkas užmiršo, ką groti toliau. Mano sūnus prie altoriaus šypsojosi, bet ne triumfuodamas, o kaip šypsosi žmogus, kuris žino, kad viskas gerai, net jei kiti dar nieko nesuprato.

Po ceremonijos, lauke, kai mes visi mėtėme geltonus kaštonų lapus ant jaunųjų, prie manęs priėjo Ugnės tėvas. Jis ilgai nieko nesakė. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kaip lapai krenta ant Ugnės pečių ir ant Simono šviesių plaukų. Paskui giliai įkvėpė, tarsi būtų norėjęs ką nors pasakyti, bet vietoj to išsitraukė iš kišenės storą voką.

– Čia… jums. – Padarė pauzę, pasitrynė smakrą. – Už tai, kad jūsų sūnus toks, koks yra. – Ir iš karto pridūrė, kiek nejaukiai: – Aš pats nežinau, kaip čia dabar reikia… – Jis numojo ranka ir nusisuko, lyg pats būtų nepatenkintas, kad nesugebėjo aiškiau.

Vakare, jau namie, aš išsiėmiau iš rankinės Simono nuotrauką, padėjau ją ant stalo šalia apyrankės. Ant apyrankės gintaro akutės vis dar buvo matyti mažytis įbrėžimas, tarsi močiutė būtų kažkada kuo nors uždaužusi. Flomasteriu pataisytas batas stovėjo kampe, truputį aprūdijusiu galiuku atsuktas į duris, o žalia suknelė dar kvepėjo bažnyčios vašku ir tais kaštonų lapais, kurie taip ir liko ant palangės, kol Simonas su Ugne išvažiavo.