Jis apsimetė, kad pametė piniginę, bet iš tikrųjų tikrino savo parduotuvę. Ir tada ji ėmė ir įlindo už jį į kanalizacijos grotas.

Greta stovėjo prie apgriuvusio žibinto ir žiūrėjo į vyrą, kurį vos prieš pusvalandį užstojo prieš apsauginį. Tas pats vyras vilkėjo išblukusiais pilkais marškinėliais, nudėvėtais džinsais ir senais sportbačiais. Tas, su kuriuo ji klaupėsi ant šaligatvio ir ieškojo po mašinomis neva pamestos piniginės. Tas, kuriam ji pasakė: „Nesijaudinkite, čia ne pirmas kartas, kai kas nors įkrenta į šulinį.“ Dabar aplink jį stovėjo šeši juodi visureigiai, o jo veide nebeliko nė šešėlio to sutrikusio keleivio. Jis buvo visiškai ramus.

Apsaugos viršininkas Darijus vis dar laikė delną ant pistoleto dėklo, o jo balse tebeskambėjo ką tik ištartas žodis, nuo kurio viskas apsivertė: „Pone Kuzmickai, ar viskas gerai?“

Greta pajuto, kaip jos kūnas sustandėja. Ji pažvelgė į kortežą, į apsauginius, kurie stovėjo nejudėdami kaip statulos, paskui vėl į jį.

— Jūs… — pradėjo ji, bet sakinys užstrigo gerklėje.

Vyriškis mostelėjo ranka vyrams: „Atsitraukit.“ Darijus sudvejojo, bet žvilgsnis, kuriuo šis į jį pažvelgė, buvo toks, kokio Greta dar niekada nebuvo mačiusi — ne piktas, o pavargęs, lyg nusimetęs kaukę. Apsauginiai pasitraukė atatupsti, palikdami tarp jo ir jos erdvę, pilną drėgno vakaro oro.

Gretos pirštai stipriau suspaudė drobinio krepšio dirželį.

— Aš ne iš tų žmonių, kuriems paaiškinimai kažką reiškia.

— Reiškia, kai aš juos įpainioju į tai, ko jie neprašė, — atsakė jis tyliau nei tikėjosi.

Ji surimtėjo. Ji buvo išsigandusi, bet ne taip, kaip filmuose. Tiesiog pakankamai protinga, kad suprastų: vyras, kurį tamsoje supa kortežas, nėra tas, kurį gyvenimas apdovanoja už pažintį.

Viduje, butike „Laiko ženklai“, ji kalbėjosi su juo kaip su paprastu pirkėju, net kai kolegė Inga jį nužvelgė nuo galvos iki kojų ir sušnibždėjo: „Tik laiko švaistymas.“ Greta jai tada atsakė: „Kiekvienas klientas nusipelno pagarbos.“ Ji pati jam parodė kelis laikrodžius, nors žinojo, kad jis vargu ar ką nors pirks. O lauke, kai jis „pametė“ piniginę, ji pasisiūlė padėti, prisėdo prie grotų ir net įkišo ranką į tarpą tarp šaligatvio plokščių.

Dabar tie prisiminimai atrodė kaip spektaklis, kuriame ji buvo vienintelė nežinanti scenarijaus.

— Jūs tyčia apsimetėte vargšu, — pasakė ji, ir tai buvo ne klausimas.

— Norėjau pamatyti, kaip parduotuvė elgiasi su žmonėmis, kurie neturi įtakos.

Ji atsiduso. — Turtingi žmonės kartais taip daro. Pakeičia drabužius ir žiūri, kas jiems nusilenks. Turbūt bus gera istorija vakarėliui.

Jis pažvelgė į juodus visureigius, kurie tyliai dūzgė palei šaligatvį. — Mano tėvas šį verslą pradėjo nuo mažos parduotuvėlės. Jis sakydavo, kad parduotuvės siela matosi iš to, kaip ji elgiasi su žmogumi, kuris nieko neperka. Pastaruoju metu girdėjau skundų. Pirkėjai, kuriuos ignoruodavo. Remontas, kurį vilkindavo. Spaudimas parduoti tik tam tikriems klientams. Norėjau tuo įsitikinti pats.

— Ir jūs pamatėte mane. Dabar kas bus? Inga gaus atleidimą? Visi jums nusilenks? O mane apdovanosite kaip kokią labdaros atvejį, kad visi matytų, jog buvote kilnus?

Jis iškvėpė. — Atsiprašau jūsų. Ir neprašau, kad po to jausčiausi geriau. Jūs elgėtės su manimi oriai, tikėdamasi mainais nieko, o aš jūsų gerumą panaudojau kaip įrodymą savo patikrinime. Tai buvo nesąžininga.

Greta pažvelgė į savo rankoves. Ant baltos palaidinės vis dar matėsi dulkių dėmės nuo šaligatvio. Ji prisiminė, kaip kažkada mama jai sakė: „Žmonės parodo, kas jie yra, kai galvoja, kad niekas svarbus nemato.“ Mamos nebebuvo jau treji metai, bet kiekvieną kartą, kai ši mintis iškildavo, ji suspausdavo širdį.

— Man reikia eiti, — tyliai ištarė Greta.

— Leiskite palydėti. Gatvė tamsi.

— Su jais?

Ji nė neketino laukti. Apsisuko ir nuėjo šaligatviu. Jis žengė iš paskos, pusę žingsnio atsilikęs. Miestas ūžė: padangos švokštė ant šlapio asfalto, kažkur toli kaukė greitoji. Greta stabtelėjo prie gėlių kiosko, kurio vitrinoje stovėjo neužsakytos rožės.

— Jūs leidote man klauptis ant šaligatvio ir ieškoti po mašinomis.

Jis tylėjo.

— Koks jūsų vardas? — paklausė ji netikėtai.

Ji matė, kaip jis įtraukė oro. — Rolandas.

Pavardės nereikėjo. Miestas ją žinojo. Kuzmickas. Tas, kurio šeimos holdingas valdė ne tik butikus, bet ir keletą kitų verslų. Sklandė gandai apie tai, kaip jo tėvas prieš dvidešimt metų mirė įtartinomis aplinkybėmis, ir kaip Rolandas perėmė valdžią dar būdamas aštuoniolikos. Dabar tie gandai greitai pavirto tikrove jos galvoje.

— Aš vis tiek nežinau, ką apie jus galvoti, — pasakė ji ir nuėjo link troleibuso stotelės, tiesia nugara, su drobiniu krepšiu per petį.

Ryte butiko biure vyko tyla, kokia būna prieš audrą.

Artūras, butiko vadovas, vilkėjo nepriekaištingą kostiumą, bet jo veide žaidė nervinis trūkčiojimas. Inga stovėjo šalia, išblyškusi, su prikąsta lūpa. Ji dar vakar po darbo spėjo paskleisti žinią, kad „kažkoks tipas“ buvo savininkas, ir dabar kiekvienas darbuotojas bijojo prarasti vietą.

Rolandas sėdėjo už stalo ir klausėsi, kaip Artūras bando išsisukti:

— Mes turime standartus, dirbame su aukštos prabos klientais. Kartais personalas turi greitai priimti sprendimus, kad apsaugotų prekes ir klientų patirtį…

— Taip, — pertraukė jis, — problema buvo mano apranga.

— Ne, pone Kuzmickai, aš tik norėjau pasakyti, kad situacija buvo neteisingai suprasta.

— Jūs išmokėte savo darbuotojus spręsti apie žmogaus vertę dar prieš jam praveriant burną, — ramiai tarė Rolandas. — Jūs žinojote apie klientų skundus?

Artūras pradėjo kažką murmdyti, bet Rolandas jį sustabdė rankos mostu. Jis paprašė parodyti klientų atsiliepimus. Per dešimt minučių išaiškėjo istorijos: pagyvenęs vyras, atėjęs su anūku, išvarytas, nes atrodė per prastai; moteris, kuriai remontą atliko vėluodami, kol nepasakė savo šeimos pavardės; jauna pora, išjuokta, kai paklausė, ar galima išsimokėtinai.

Ir ne kartą pasikartojo Gretos vardas.

„Greta elgėsi su mano tėvu kaip su žmogumi, nors jis buvo su darbo uniforma.“ „Greta padėjo išsirinkti laikrodį vyrui, nors aš negalėjau sau leisti to, kas buvo vitrinoje.“ „Ji valandą pasakojo sūnui apie mechanizmus, kol aš galvojau, ką pirkti. Nieko nenusipirkome, bet sūnus iki šiol tai prisimena.“

Rolandas užvertė segtuvą.

— Artūrai, jūs nušalinamas nuo pareigų ir bus atliekamas vidinis auditas. Ingai skiriamas perkėlimas į mokymų skyrių ir iš jos atimamos premijos šiam ketvirčiui. Ji turės išmokti, ką reiškia dirbti su žmonėmis, o ne su figūromis.

Inga pravėrė burną, bet susilaikė. Jos akyse kaupėsi ašaros, tačiau šįkart jos atrodė ne praktikuotos, o tikros.

Po posėdžio Rolandas liko vienas kabinete, kurio langai žvelgė į Vilniaus stogus. Jis atsivertė asmens bylą: Greta Žukauskaitė, dvidešimt aštuoneri. Gyvena Karoliniškėse su jaunesniuoju broliu Matu, vienuolikos metų. Tėvai mirę. Motina sirgo ilgai, tėvas paliko šeimą, kai Greta buvo paauglė. Matas sirgo astma ir turėjo silpną širdį — prireikdavo nuolatinių vaistų ir tyrimų. Greta dirbo dviem darbais, kol gavo vietą butike, ir niekada nevėlavo, išskyrus dienas, kai Matas gulėdavo ligoninėje.

Vakare jis jas pasivijo.

Kol jis galvojo, duris pravėrė sekretorė: „Pone Kuzmickai, apačioje jūsų laukia vaikas. Sako, sesė nežino, kad jis čia. Jį sulaikė apsauga.“ Rolando antakiai pakilo. — Leisk jam užeiti.

Po kelių minučių į kabinetą įžengė liesas berniūkštis su per didele striuke ir mokykline kuprine. Vienoje rankoje jis laikė plastikinį maišelį, kitoje — sulamdytą voką. Jo akys buvo rimtos, beveik suaugusios.

— Tu čia trūkumų neturi, — tarė berniukas, nužvelgdamas prabangius baldus.

Rolandas nusišypsojo. — Šiandien ne.

— Matas, tiesa? — paklausė jis.

— Iš kur žinot?

— Žinau daug ką. Sėskis.

Matas padėjo maišelį ant stalo. — Greta rado šitą savo prijuostės kišenėje po darbo. Sako, gal iš butiko, bet per senas. Aš pagalvojau, gal jūsų.

Rolandas ištraukė iš maišelio kišeninį laikrodį. Žalvarinis korpusas, įskilęs stiklas, bet graviruotė ant galinės pusės privertė jį sugniaužti pirštus: E. K. — jo motinos Elenos inicialai. Po jais smulkios raidės: „Vaikui, kuris niekada neturi paveldėti mano priešų.“ Viduje — išblukusi nuotrauka: jauna moteris su kūdikiu prie bažnyčios. Antroje nuotraukos pusėje ranka parašyta: „Kad žinotum tiesą.“

Rolandas pajuto, kaip kraujas atšąla.

— Iš kur tai? — paklausė jis tyliai.

— Sakiau jau, — atsakė Matas. — Greta rado. Bet ji naktį verkė. O ji verkia tik tada, kai kas nors labai blogai.

— Kodėl ji verkė?

Matas ištiesė jam voką. — Dėl šito.

Rolandas perplėšė voką. Pranešimas dėl nuomos. Adresas — Karoliniškės, 14 namas, 37 butas. Dabartinė nuoma — 350 eurų per mėnesį. Nuo kito mėnesio — 1000 eurų. Be jokių paaiškinimų, tik sausa eilutė „koreguojama pagal rinkos sąlygas“ ir parašas — UAB „Baltijos NT valda“. Rolandas pažinojo šį pavadinimą. Jis priklausė holdingui per du tarpininkus, o galutinis naudos gavėjas buvo Artūras. Tas pats Artūras, kurį jis ką tik nušalino, buvo supirkęs kelis namus Karoliniškėse ir tyliai didino išlaidas butiko darbuotojams. Spaudimo svertai. Bet kam?

— Greta sakė, kad sąskaitoms nerūpi, ar tau baisu, — pridūrė Matas.

Tą vakarą Greta atskubėjo į ofisą išsigandusi, bet pamačiusi brolį sveiką, jos veidas suminkštėjo. Rolandas pažadėjo jos gyvenimo neliesti be leidimo ir pasiūlė peržiūrėti, ar nuomos pakėlimas teisėtas. Ji sutiko, nors ir atsargiai. Tuomet jis parodė laikrodį.

Gretos akyse blykstelėjo atpažinimas, bet ne toks, kokio jis tikėjosi.

— Palaukite… — ji paėmė laikrodį į rankas ir atidžiai apžiūrėjo. — Aš jį mačiau. Prieš porą savaičių, kai Artūras liepė man sutvarkyti seną kolekciją, atneštą vertinti. Visa dėžė buvo prikrauta įvairiausių eksponatų: sidabrinių šaukštų, monogramų, porceliano. Šitas laikrodis gulėjo pačiame dugne, suvyniotas į aksominę servetėlę. Aš jį tik trumpai pamačiau, nes Artūras iš karto priėjo ir pasakė, kad tą dėžę tvarkys pats. Bet inicialai… E. K. Tikrai mačiau juos.

Rolandas sustingo. — Tai buvo kolekcija, kurią atnešė vertinti?

— Taip. Artūras sakė, kad tai kažkokio seno kliento daiktai, ir liepė man nesikišti.

— Seno kliento… — pakartojo Rolandas. Jis atsistojo ir priėjo prie lango. Dabar detalės pradėjo jungtis. Artūras ne tik supirkinėjo darbuotojų namus. Jis turėjo prieigą prie daiktų, kurie priklausė Kuzmickų šeimai. Prie daiktų, kurie dingo po motinos mirties.

— Kas atnešė tą kolekciją? — paklausė jis.

— Nežinau. Artūras su juo susitiko asmeniškai. Bet atsimenu dieną — buvo rugsėjo dvyliktoji, antradienis. Lijo, klientas atvažiavo senu tamsiai mėlynu „Mercedes“, numerių neįsiminiau.

Rolandas pasiėmė telefoną ir surinko Darijų.

— Darijau, patikrink rugsėjo dvyliktosios vaizdo įrašus prie butiko. Man reikia tamsiai mėlyno „Mercedes“ savininko.

Po dvidešimties minučių Darijus atsiuntė nuotrauką. Prie vairo sėdėjo senas vyras skrybėle — Viktoras Šimkus, buvęs Rolando tėvo partneris. Tas, kuris po Elenos mirties bandė perimti dalį verslo, bet buvo išstumtas. Tas, kuris, pasak gandų, žinojo daugiau apie tėvo mirtį nei sakė.

— Dabar aišku, — tyliai tarė Rolandas. Jis atsisuko į Gretą ir Matą. — Laikrodis buvo pakištas tyčia. Jūsų prijuostės kišenė — ne atsitiktinumas. Artūras žinojo, kad jūs jį rasite, ir tikėjosi, kad jūs jį atiduosite man. Tai buvo masalas.

— Bet kodėl? — paklausė Greta. Jos balsas buvo ramus, bet pirštai vis dar laikė sulamdytą voką.

— Nes laikrodis yra įrodymas. Mano motina jį paliko su užrašu. Ji žinojo, kad jos vyras — mano tėvas — nėra tas, kuo apsimetė. Ji norėjo mane apsaugoti. Bet tėvas jį paslėpė. Dabar kažkas nori, kad aš jį rasčiau. Tik klausimas — ar tam, kad sužinočiau tiesą, ar tam, kad mane sunaikintų?

Tą naktį Greta ir Matas grįžo namo. Prie jų laiptinės stovėjo tamsiai mėlynas „Mercedes“ iš rugsėjo dvyliktosios. Iš jo išlipo Artūras, o kartu su juo — du stambūs vyrai. Artūras mojavo kažkokiais popieriais.

— Turite savaitę išsikraustyti. Dokumentai jau pasirašyti. Jei nesutiksite, bus blogiau.

Greta stumtelėjo Matą už savęs.

— Aš kviečiu policiją, — pasakė ji ir išsitraukė telefoną.

Tuo metu iš šešėlio išniro Darijus. Jis buvo su keturiais vyrais, visi civiliais drabužiais, bet jų laikysena nekėlė abejonių. Darijus mostelėjo, ir du vyrai nukenksmino Artūro parankinius per kelias sekundes — be šūksnių, be triukšmo, tik profesionalūs judesiai.

Rolandas išlipo iš automobilio, pastatyto už kampo. Jis priėjo prie Artūro, kurį Darijus jau laikė prispaudęs prie „Mercedes“ kapoto.

— Tu net neįsivaizduoji, kokį širšių lizdą išjudinai, — iškošė Artūras.

Rolandas ištraukė iš kišenės laikrodį ir pakėlė jį taip, kad Artūras matytų.

— Šitą?

Artūro veidas pasikeitė.

— Aš žinau, kad Šimkus tau sumokėjo, — tęsė Rolandas. — Už namų supirkimą, už spaudimą darbuotojams, už tai, kad laikrodis atsidurtų pas Gretą. Jis norėjo, kad aš pradėčiau knaisiotis po praeitį ir pats save sužlugdyčiau. Bet jis pamiršo vieną dalyką.

— Kokį? — išspjovė Artūras.

— Kad aš jau seniai ieškojau šito laikrodžio. Ir dabar, kai jį turiu, žinau, kur ieškoti toliau.

Policija atvyko po dešimties minučių. Artūras ir jo bendrai buvo sulaikyti. Viktoras Šimkus tą pačią naktį buvo sulaikytas kitame mieste, bandęs išsigryninti sąskaitas. Jo namuose rasta dokumentų, siejančių jį su senomis machinacijomis prieš Kuzmickų šeimą.

Po dviejų dienų Rolandas užlipo į Gretos ir Mato butą Karoliniškėse. Jis padėjo ant stalo tą patį seną laikrodį, bet dabar stiklas buvo pakeistas, o korpusas nuvalytas. Viduje — vis dar ta pati nuotrauka: jis mažas su mama, bet šalia jos veido dabar buvo įdėta maža raštelio kopija. Originalą jis atidavė advokatui.

— Jūsų nuomos sutartis perrašyta, — pasakė jis. — Dabar ji yra tiesiogiai su manimi. 350 eurų, fiksuota, be teisės kelti. Kol Matas baigs mokyklą.

Greta pažvelgė į jį. Akyse — tos pačios dulkės nuo šaligatvio, tik dabar jos buvo sumišusios su kažkuo kitu.

— Vis dar nežinau, ką apie jus galvoti, — pakartojo ji.

— Neskubėkite, — atsakė jis. — Aš dabar ir pats apie save daug ką sužinojau. Pavyzdžiui, kad mano mama mirė ne nuo ligos. Laikrodis tai patvirtino. Jos užrašas… — jis nutilo, paskui tęsė tyliau: — Ji žinojo, kad tėvas dirbo su Škumiumi dar prieš man gimstant. Ir kad verslas buvo pastatytas ant dalykų, kurių ji nenorėjo man palikti. Kai ji bandė išeiti, ji susirgo. Ne nuo ligos. Nuo nuodų.

Greta nieko neatsakė. Ji paėmė laikrodį ir atsargiai pasuko karūnėlę.

Matas, sėdėdamas ant sofos su arbata, staiga paklausė:

— O ar jūs dabar mūsų neišmesit iš buto?

— Neišmesiu. — Rolandas dirstelėjo į Gretą. — Jei tik jūs sutiksite, kad aš retkarčiais užsuksiu pasikalbėti apie laikrodžius. Ir galbūt apie kitus dalykus.

Greta nieko neatsakė. Ji paėmė laikrodį, atsargiai pasuko karūnėlę, ir šis pirmą kartą po daugelio metų pradėjo tiksėti — tyliai, ritmingai, be jokių metaforų. Tiesiog senas mechanizmas, kuris vėl veikė.

Matas pasitaisė ant sofos ir, žiūrėdamas į laikrodį, pasakė: „Geras garsas. Kaip mūsų senas žadintuvas, tik ne toks garsus.“