Vestuvės Trakuose, kurios baigėsi nuodais torte

Gabrielė Jonaitytė laikė sidabrinį peiliuką, pakibusį virš penkių aukštų torto, ir šypsojosi fotografui.

— Dar vieną kadrą, — sakė jis.

Salė Trakų pilies restorane „Apvalaus bokšto menė" buvo pilna žmonių: septyniasdešimt svečių, žvakės, orchidejos ant stalų. Mantas Žukauskas stovėjo jai už nugaros, ranka apglėbęs liemenį, ir tas prisiglaudimas atrodė kaip pats natūraliausias dalykas pasaulyje.

Teta Vida, sėdėjusi prie pirmo stalo, visą vakarą stebėjo jaunikį tokiu žvilgsniu, kokiu moterys dešimtmečius praleidusios buhalterijoje stebi abejotinas sąskaitas. Jai tas žmogus nepatiko nuo pirmo susitikimo — per lygus, per tiksliai suskaičiuotas. Prieš mėnesį ji net užsakė advokatą patikrinti, ar su vestuvių sutartimi viskas tvarkoje. Daugiau nieko nespėjo padaryti.

Padavėja Rūta nešė servetėlių krepšį pro šoninį stalą, kai torto pjaustymas buvo paskelbtas. Ji dirbo šiame restorane vos antrą mėnesį, dar neįprato prie tokio triukšmo salėje, todėl ir sulėtino žingsnį, žiūrėdama, kaip jaunoji paima peiliuką.

Rytą, tvarkydama staliukus virtuvėje dar prieš ceremoniją, ji buvo matusi, kaip jaunikis trumpam užsuko ten — be marškinių rankovių, be švarko, — pasilenkė virš jau paruošto torto sluoksnio ir kažką įpylė iš mažo flakono į kremo dubenį, tuo metu kol virėjas nusisuko ieškoti šaukšto. Rūta tada pagalvojo, kad tai gal koks kvapusis aliejus ar šokolado esencija — jaunikiams leidžiama tiek keistenybių prieš savo vestuves. Ji nutylėjo apie tai, nes nebuvo tikra, ką matė, ir nenorėjo atrodyti kvaila.

Dabar, žiūrėdama į peiliuką, pakibusį virš torto, ji prisiminė tą flakoną — ir staiga jos rankos ėmė drebėti stipriau nei norėjo.

— Sustokite! — sušuko ji, bėgdama per salę. — Nevalgykite to torto!

Prieš kas nors suprato, kas vyksta, ji griebė peiliuką iš Gabrielės rankos ir visu savo kūno svoriu stumtelėjo tortą nuo stalo.

TRENKSMAS.

Tortas subyrėjo į grindų plyteles. Kremas tiško iki pat langų. Muzika nutilo. Septyniasdešimt žmonių sustingo tyloje, kurioje girdėjosi tik vienos moters alsavimas.

Gabrielė žiūrėjo į sudaužytą tortą, tada į padavėją — jauną merginą, kurios net vardo iki šiol neprisiminė.

— Ką tu padarei?!

Rūtos veidas buvo baltas, bet jos akyse nebuvo kaltės. Tik baimė.

— Jūs to negalėjote valgyti. Aš turėjau jus sustabdyti.

Svečiai pradėjo šnabždėtis. Mantas iškart pažengė priekin, delnu suspaudė Gabrielės riešą — tvirtai, kontroliuojamu balsu, kurio klausėsi visa jo šeima dvidešimt metų.

— Ji pamišusi. Ją reikia atleisti iš darbo, ir tuoj pat.

Visi jam patikėtų. Mantas buvo tas žmogus, apie kurį mama sakė: „tokio vyro Lietuvoje nedaug rasi" — chirurgas Vilniaus universiteto klinikose, mandagus, švariai kalbantis, niekada nesikeičiantis balso tono. Paaiškinimas skambėjo logiškai: pavydi mergina, psichiškai nestabili darbuotoja, kuri nusprendė sugadinti svetimą vestuvių dieną.

— Jūs negirdėjote, ką jis man siūlė rytoj po pietų, — pasakė Rūta ir išsitraukė telefoną. — Kai nešiau servetėles, jis mane pastebėjo virtuvėje ir prikišo prie manęs, kad jei kas paklaustų, sakyčiau, jog ten pylė vanilės esenciją. Davė man du šimtus eurų. Štai, aš užfiksavau pokalbį diktofone, nes pagalvojau — gal apsirikau, bet geriau turėti įrodymą.

Mantas sustingo. Vos sekundei. Bet tos sekundės pakako.

Ji paspaudė įrašą. Garsas buvo prastas, bet balsai girdėjosi — jo, prašančio tylėti ir siūlančio pinigus, ir jos, klausiančios, kas buvo tame flakone.

Salė sulaikė kvapą.

— Ne… — Gabrielė vos išspaudė.

Mantas žengė artyn: — Tai nesusipratimas. Ji neteisingai supratus.

Niekas nepasitraukė. Niekas nenusuko akių.

Keli svečiai sudejavo. Vestuvių organizatorė Daiva prisidėjo delną prie lūpų. Manto tėvai, sėdėję prie pirmo stalo, žiūrėjo pakrikę iš siaubo.

Tada nuo durų atsiliepė balsas:

— Pridėkime ir tai, ką radau pas advokatą.

Visi atsisuko. Vyras tamsiu kostiumu, stovėjęs prie garderobo nuo pat ceremonijos pabaigos, žengė į priekį, laikydamas aplanką su dokumentais.

Manto veidas prarado visą spalvą.

Jis prisistatė — Tomas Vaitkus, privatus detektyvas, pasamdytas teta Vidos prieš mėnesį, kai ji pastebėjo, kad Mantas be reikalo užsuka į advokato kontorą, su kuria dirbo jo šeima, ir kažkodėl domisi Gabrielės tėvo įmonės akcijų vertinimu. Ji tikėjosi rasti tik finansinę nešvarą, ne tai, kas atsivėrė dabar.

— Prieš savaitę radau šiuos dokumentus advokato byloje, — pasakė Tomas, atversdamas aplanką. — Jūsų vyras yra sutuoktinis civilinėje santuokoje, įregistruotoje Rygoje, Latvijoje, prieš septynis mėnesius. Ta santuoka iki šiol nenutraukta.

Salė sprogo šnabždesiais.

— Tai nereiškia nieko, — Mantas pabandė nusijuokti, bet balsas skambėjo per aukštai. — Dokumentas senas, mes jau viską sutvarkę…

— Jeigu jau sutvarkę, — pertraukė Tomas, — tai kodėl prieš savaitę skambinote ponios Rasos Gudonienės telefonu ir klausėte, ar ji sutiks „pakentėti dar porą mėnesių, kol akcijos bus perrašytos"? Tai yra jūsų buvusios sugyventinės, su kuria registruota ta santuoka Rygoje, numeris. Turiu ir šio pokalbio detalizaciją.

Gabrielė sėdo tiesiai ant grindų, tarp sudaužyto torto šukių, ir net nepastebėjo, kaip suknelės apatinė dalis apsitepė kremu. Dabar visa dėlionė sudėjo savaime: santuoka su ja — negaliojanti nuo pirmos minutės dėl ankstesnės, neišspęstos. Bet jei santuoka niekinė, jis niekada nebūtų galėjęs pretenduoti nei į butą Žvėryne, nei į akcijas, užrašytas bendroje sutartyje — nebent niekas apie Rygą nesužinotų, ir santuoka liktų formaliai gyva pakankamai ilgai, kol pasirašymai įsigalios, o ji — pernelyg suglumusi ar serganti, kad imtųsi ginčyti. Nuodai torte nebuvo skirti nužudyti. Jie buvo skirti ją paguldyti lovoje dar vestuvių kelionėje, kol advokatai tvarko popierius, ir atitolinti bet kokį klausimą, kol bus vėlu.

— Kas ta moteris? — paklausė Gabrielė, balsas vos girdimas.

— Jūsų vyro buvusi sugyventinė, — atsakė Tomas. — Ir, kaip viskas rodo, žmogus, kuris turėjo pasidalinti su juo tuo, kas būtų likę iš jūsų turto.

Mantas bandė eiti prie durų. Du vestuvių apsaugos vyrai, kuriuos iš anksto buvo pasamdžiusi teta Vida, sustabdė jį ramiai, bet tvirtai.

— Policija atvyks per dešimt minučių, — pasakė Tomas. — Bandymas nunuodyti yra nusikaltimas, net jei nepavyko. Bigamija taip pat.

Gabrielė atsistojo. Pirštai suėmė suknelės klostę ir ištiesino ją vienu tvirtu judesiu, kaip ką tik prieš šokį.

Ji nusiėmė vestuvinį žiedą ir padėjo jį ant stalo, prie sudaužytų torto gabalų.

— Rūta, — pasakė ji padavėjai, kuri vis dar stovėjo prie durų. — Ačiū. Tu rizikavai darbu dėl manęs.

— Pamaniau, kad geriau liksiu be darbo, nei tylėsiu, — atsakė Rūta ir nusibraukė kremo lašą nuo rankovės.

Gabrielė atsigręžė į advokatę Eglę Petrauskienę, sėdėjusią prie šalutinio stalo visą vakarą. Eglė atsistojo ir priėjo.

— Ryte pas notarą Vilniuje pasirašysime santuokos pripažinimą negaliojančia, — pasakė Eglė. — Kadangi egzistuoja neišspęsta ankstesnė santuoka, mūsiškė automatiškai neteisėta nuo pirmos dienos. Butas Žvėryne, tėvo įmonės akcijos, viskas, kas buvo užrašyta bendrai santuokos sutartyje prieš ceremoniją — visa tai lieka tik jums.

— Tada padarykime tai rytoj ryte. Pirmą valandą, kai atidaro kontorą, — pasakė Gabrielė. — Nenoriu nė vienos nakties laukti.

Kitą rytą, dar neatsigulusi, ji sėdėjo notaro Vilniuje, Gedimino prospekte, kabinete, kuriame kvepėjo šviežiu kava ir spausdintuvo dažais. Notaras padėjo prieš ją krūvą popierių.

— Čia pasirašykite, čia — inicialus, — sakė jis.

Gabrielė paėmė rašiklį. Ranka nesudrebėjo — ji tik pastebėjo, kad rašiklis buvo šaltas, ir prieš pasirašydama trumpai jį pasuko pirštais, kaip darydavo prieš egzaminus universitete.

— Keturi šimtai tūkstančių eurų akcijų ir butas, įvertintas apie šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių, — pasakė notaras, žvilgsnį nukreipęs į dokumentą. — Viskas grįžta jums, ponia Jonaityte. Santuoka buvo negaliojanti nuo pirmos minutės.

— Jonaitytė, — pakartojo Gabrielė, kaip tikrindama žodžio skonį. — Taip. Tegul taip ir rašo.

Po pietų ji stovėjo savo buto Žvėryne tarpduryje, kol spynų meistras keitė seną spyną nauja.

— Keturiolika minučių, ir jau neįleis senu raktu, — pasakė meistras, suktuku atsukdamas varžtus.

— Gerai, — atsakė Gabrielė. — Palikite seną spyną man.

Meistras keistai pažvelgė, bet nesiginčijo, padėjo seną spynos mechanizmą į maišelį ir padavė jai.

Banke, dar po valandos, ji stovėjo priešais terminalą ir rinko naują PIN kodą — keturis skaičius, kurie nieko nebereiškė nei jam, nei jo motinai. Kortelė pyptelėjo, patvirtinusi pakeitimą. Gabrielė įsidėjo ją į piniginę ir užtraukė užtrauktuką taip, kad girdėtųsi spragtelėjimas.

Policija Mantą suėmė tą pačią naktį salėje, kol svečiai dar tvarkėsi po sukrėtimo. Rasa Gudonienė buvo sulaikyta Rygoje kitą dieną.

Praėjus savaitei Gabrielė atėjo į tą pačią restorano salę — vieną, be svečių, be muzikos. Daiva, vestuvių organizatorė, padėjo jai surinkti daiktus, kurie buvo palikti: žiedus, kortelių dėžutę, nuotraukų albumą su tuščiais puslapiais.

Ant grindų, prie lango, dar buvo likusi sudžiūvusi kremo dėmė — niekas nebuvo jos nuvaliusios iki galo, ir ji dabar atrodė kaip žemėlapio kontūras plytelėse.

Gabrielė pasiėmė tuščią nuotraukų albumą, užsikišo jį po pažastimi ir išėjo pro tas pačias duris, pro kurias prieš savaitę įėjo kaip nuotaka.