Vestuvės Žvėryne, be žiedų

Sesuo net kavos puodelį numetė, kai pasakiau.

— Tu rimtai? — Austėja žiūrėjo į mane, lyg aš būčiau praradusi protą. — Jam septyniasdešimt devyni!

— Aštuoniasdešimt vienas, — pataisiau ramiai. — Ir leisk man pabaigti, prieš pradėsi šaukti.

Mano vardas Rasa, man keturiasdešimt septyni, dirbu buhaltere vienoje statybos įmonėje Vilniuje, ir jau penkti metai esu viena po skyrybų. Vaikų neturime, dukra gyvena Norvegijoje, skambiname kartą per mėnesį. Vakarais namuose — tylu. Televizorius, arbata, miegas. Tokie buvo visi mano vakarai, kol į gretimą butą tame pačiame name Žvėryne, Kęstučio gatvėje, atsirado kaimynas Antanas.

Jis gyveno trečiame aukšte, vienas, nuo tada, kai mirė žmona Genovaitė. Aš žinojau tik, kad kartą per porą mėnesių atvažiuoja jo sūnus su žmona — patikrinti, ar tėvas dar kvėpuoja, ir vėl pranyksta mėnesiams.

Viskas pasikeitė vieną gegužės popietę. Buvau balkone, kabinau skalbinius, ir pro atvirą langą išgirdau, kaip sūnus Mindaugas kalba su tėvu laiptinėje priešais jo duris.

— Tėti, tau aštuoniasdešimt vienas. Vienam gyventi tu nebegali.

— Aštuoniasdešimt vienas, o ne aštuoniasdešimt vienos rūšies ligonis, — atsikirto Antanas, balsas šiurkštus, bet tvirtas. — Pats gaminu, pats nueinu į turgų Žaliajame turguje, pats serialų nepramiegu. Su manimi visai viskas gerai.

Marti tyliai padavė jam spalvotą lankstinuką — kažkokios pensionato Jonavoje reklama. Antanas net nepaėmė jo į rankas, tiesiog padėjo ant palangės ir uždarė duris.

Tą vakarą jis paskambino į mano duris. Rankoje — butelis raudono vyno, veidas — žmogaus, kuris ketina pasakyti kažką nejaukaus.

— Rasa, man reikia paslaugos. Gana neįprastos.

Po taurės vyno „paslauga" pavirto pasiūlymu — griežtai, kaip jis pasakė, formalaus pobūdžio.

— Tik dokumentuose, — paaiškino jis, žiūrėdamas pro langą. — Jeigu aš būsiu vedęs, vaikams bus daug sunkiau teisėtai mane kur nors uždaryti. Akys nemato — širdis neskauda, taip jie mano.

Pažiūrėjau į jo šviesiai mėlynas akis, kuriose vis dar degė ta pati užsispyrimo kibirkštis, ir pagalvojau apie savo vakarus — tuščią butą, televizorių fone, visišką vienatvę. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris kasdien paklausdavo, kaip man sekasi.

— O kas iš to man? — paklausiau atsargiai.

— Pasidalinsime komunaliniais mokesčiais, gausi mano sekmadienio kepsnį su krienais… ir žmogų, kuriam tikrai rūpi, kad tu parėjai namo.

Po trijų savaičių stovėjome Vilniaus savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje Konstitucijos prospekte. Aš — su suknele, kurią užsivilkau paskutinę minutę. Jis — su senu kostiumu, kvepiančiu kamparu ir prisiminimais. Liudytojais pasikvietėme kaimyninės parduotuvės pardavėją Eglę ir jos vyrą, kurie vos tramdė šypsenas visą ceremoniją.

— Galite pabučiuoti nuotaką.

Jis pabučiavo man į skruostą taip garsiai, kad atrodė, lyg atkimštų šampano butelį.

Gyvenimas drauge pasirodė nelauktai paprastas. Jis keldavosi šeštą ryto daryti savo „legendinius" penkis atsispaudimus. Aš išsiropščiau iš lovos daug vėliau, gerdama vakarykštę kavą.

— Tai ne kava, tai kankinimas, — burbėdavo jis.

— O tavo treniruotė — animacinis filmas, — atkirčiau.

Sekmadieniais namuose kvepėjo kepsniu ir skambėjo juokas. Jis pasakojo man apie Genovaitę, kurią mylėjo visą gyvenimą, ir apie sūnų, kuris jį matė ne kaip tėvą, o kaip problemą, kurią reikia sutvarkyti.

Paskui atėjo diena, kai Mindaugas su žmona Ieva įsiveržė pas mus, mesdamiesi kaltinimais į kairę ir dešinę.

— Ji juo manipuliuoja! Ji išnaudoja senyvo žmogaus padėtį!

— Mano klausa visiškai gera! — šaukė Antanas iš virtuvės. — Ir, tarp kitko, Ieva, tavo kava dar prastesnė!

— Kodėl jūs iš viso susituokėte? — marti žiūrėjo į mane su akivaizdžiu įtarimu.

Pažvelgiau į Antaną, kuris virtuvėje dainuodamas pylė man kavą.

— Kodėl? — pasakiau. — Nes nesu viena. Turiu su kuo pasidalinti sekmadienio pietumis. Turiu kam pasakyti „aš parėjau". Turiu žmogų šalia, kuris nušvinta, kai aš nusijuokiu. Tai nusikaltimas?

Durys trenkė taip garsiai, kad tas garsas tapo tarsi taškas po jų ginčo.

Antanas priėjo, laikydamas du puodukus.

— Jie mano, kad aš praradau galvą.

— Na, jie ne visai neteisūs, — nusišypsojau.

— Tu taip pat kvaišelė, žinai.

— Tai todėl mes tokia puiki pora.

Tą vakarą, kai saulė leidosi virš Žvėryno stogų, susidūrėme puodukais už tą labai tikrą „apsimestinę" meilę.

Praėjo šeši mėnesiai. Nieko iš esmės nepasikeitė — jis vis tiek keliasi pernelyg anksti, aš vis tiek sugadinu kavą, sekmadieniai vis tiek kvepia kepsniu ir ramybe. Bet pasikeitė kai kas kita.

Vieną spalio pirmadienio rytą, kai lijo smarkiai, Mindaugas atvyko vienas, be žmonos. Pasėdėjo laiptinėje ant palangės, nedrįsdamas skambinti. Aš atidariau duris, pakviečiau jį į vidų — Antanas buvo poliklinikoje, planinis patikrinimas.

— Jūs tikrai… jam gerai su jumis, — pasakė Mindaugas, žiūrėdamas į puodukus ant stalo, į užrašus ant šaldytuvo — vaistų grafiką, kurį aš sudariau, į nuotrauką, kurioje Antanas ir aš prie Žaliojo turgaus prekystalio.

— Jam gerai, — pasakiau. — Jis valgo, miega, juokiasi. Jūs atvažiuojat du kartus per metus su lankstinukais. Aš esu čia kasdien.

Jis nutilo. Tada pasakė:

— Mes tėtį nepardavėme, nepardavėme ir buto. Jis vis tiek viskas jo vardu.

— Žinau, — atsakiau. — Niekam jo turtas nerūpi. Man rūpi, kad jis ryte neparkristų vonios kambaryje vienas.

Kai Antanas parvažiavo, radau juos abu sėdinčius prie stalo — Mindaugas pirmą kartą per metus pasilikęs ilgiau nei dvidešimt minučių. Jie kalbėjosi apie Genovaitę, apie vaikystę vasarnamyje Trakuose, apie seną „Žigulį", kurį Antanas kadaise pardavė, kad sumokėtų už Mindaugo studijas Kaune.

Po to vizitai pasikeitė. Ne staiga, ne dramatiškai — tiesiog Mindaugas pradėjo skambinti dažniau, atvažiuoti ne su lankstinukais, o su duonos kepaliuku ar su savo vaikais, Antano anūkais, kurie jo beveik nepažino.

Praėjusį savaitgalį, per gimtadienį, Antanas sėdėjo stalo gale, aplink — sūnus, marti, du anūkai ir aš. Jis pažvelgė į mane, pakėlė taurę tamsiai rubino spalvos vyno, kurį atsinešė Mindaugas, ir pasakė:

— Ar gailiuosi nors sekundę? Ne. Nei vienos.

Vėliau, kai visi išvažiavo, plovėme indus drauge, kaip paprastai.

— Jų nuomonė pasikeitė, — pasakė jis, šluostydamas lėkštę.

— Jų nuomonė — ne mano rūpestis, — atsakiau. — Man svarbu, kad tu šiandien juokeisi.

Jis nutylėjo, pastatė švarią lėkštę į viršutinę spintelės lentyną, tada paėmė iš manų rankų šlapią puoduką ir pats jį nusausino, nors to visai nereikėjo.