Vilniaus grafo paveldas

Vilniaus "Lietuva" viešbučio bokštinė salė tą vakarą buvo pilna šampano burbulų ir brangių kvepalų. Verslo žmonės, ministerijų atstovai ir visas Kauno bei Vilniaus verslo sluoksnis susirinko į pokylį, skirtą statybų koncerno savininko Kazimiero Vaitkaus septyniasdešimtmečiui.

Tarp padavėjų, nešančių padėklus su taurėmis, niekas nepastebėjo dvidešimt trejų metų merginos, vardu Ieva. Ji dirbo pagal valandinę sutartį iš catering agentūros "Stalo menas" ir mintyse skaičiavo minutes iki pamainos pabaigos dvidešimt trečią — reikėjo spėti į paskutinį 36-ą autobusą namo, į Šeškinėje nuomojamą kambarį, kur jos laukė nesumokėta 47 eurų sąskaita už šildymą.

Niekas jos nepastebėjo. Iki tol, kol Kazimieras, pasisukęs pasiimti taurės, pažvelgė į jos kaklą.

Grandinėlė su smaragdiniu kabučiu. Ta pati — jis būtų ją atpažinęs iš tūkstančio. Toks pakabutis buvo tik vienas visame pasaulyje, nes jį pagal užsakymą nukalė juvelyras iš Kauno, specialiai jo dukrai Aušrai, kai jai sukako aštuoniolika. Prieš dvidešimt septynerius metus. Metais, kai Aušra susipyko su tėvu dėl vedybų, kurių jis nepriėmė, susikrovė lagaminą ir išvažiavo. Jis siuntė detektyvus, skelbė paieškas per policiją, bet po kelerių metų tyliai nutraukė — ne iš abejingumo, o todėl, kad kiekvienas skambutis be žinios jam atimdavo po gabalėlį miego.

Jis prisiartino prie merginos, pirštai, laikantys taurės koto vietą, ieškojo atramos.

— Atsiprašau… iš kur šis kabutis?

Ieva sutriko, bet padėklą laikė tvirtai.

— Tai mamos. Ji man paliko.

— Kaip jos vardas buvo?

— Aušra.

Orkestras kažkur toliau grojo valsą. Kazimieras jo nebegirdėjo.

— Aušra… o pavardė?

— Aušra Girnienė. Taip pasivadino, kai ištekėjo.

Kazimieras atsiremė į gretimą stalą, taurės ant jo subarškėjo. Tai buvo pavardė, kurios jis niekada negirdėjo — vyro, kurio jis taip ir neleido jai vesti, pavardė. Ji vis tiek jį vedė. Ir pasiliko tą pavardę iki galo.

— Kur ji dabar? Galėčiau… galėčiau su ja susitikti?

Ievos veidas pasikeitė. Ji nuleido akis į padėklą, lyg jame galėtų rasti, kaip pasakyti tai, kas liko nepasakyta dvidešimt septynerius metus.

— Mama mirė. Prieš penkerius metus. Vėžys.

Kazimieras atsisėdo ant tuščios kėdės prie sienos, nors jo pačio pokylis tebevyko už dešimties metrų. Dvidešimt septyneri metai laukimo ir vienas sakinys, ištartas svetimos moters — jo paties anūkės, apie kurios egzistavimą jis net nenutuokė — lūpomis.

Bet tada Ieva pirštais atsargiai paglostė pakabutį ir prašneko toliau.

— Prieš mirtį mama paprašė, kad niekada nenusiimčiau šio kabučio. Sakė — vieną dieną kažkas jį atpažinsiąs. Ir paliko man laišką. Liepė atiduoti tam žmogui, jei toks atsirastų.

Ji pasidėjo padėklą ant stalo, atsegė rankinę ir ištraukė pageltusį voką. Ant jo buvo užrašytas vardas rašysena, kurią Kazimieras būtų pažinęs iš milijono kitų — ta pati rašysena, kuria Aušra kažkada rašė jam atvirukus iš mokyklinės stovyklos, kuriuos jis iki šiol laikė seife, antrame stalčiuje, po dokumentų byla.

Ant voko buvo užrašyta: "Tėčiui."

Kazimiero rankos tiek drebėjo, kad jam prireikė dviejų bandymų atplėšti voką. Svečiai, pajutę, kad vyksta kažkas daugiau nei paprastas pokalbis, susibūrė per kelis metrus, bet niekas neprisiartino.

Laiškas buvo trumpas. Aušra rašė, kad niekada nepykusi, kad kiekvienais metais per gimtadienį prisimindavusi tėvą, kad bijojusi grįžti, nes nežinojusi, kaip atleisti sau už tai, kad taip ilgai tylėjo. Ir kad jei šis laiškas kada pasieks jo rankas, tai reiškia, kad Ieva — jos dukra, jo anūkė — galiausiai suradusi kelią atgal pas jį, net jei pati Aušra to nebeišgyveno.

Kazimieras pažvelgė į merginą priešais save — tas pačias plačias Aušros akis, tą pačią manierą kramtyti lūpą, kai nervinasi. Jis negalėjo prašnekti, tiesiog apkabino ją taip, kaip seniai nebuvo apkabinęs nė vieno žmogaus.

DNR testą jie padarė kitą pirmadienį, privačioje klinikoje Žvėryne. Kazimieras sėdėjo laukiamajame penkiolika minučių, vartydamas tą pačią "Veido" žurnalo puslapį, ir kai slaugytoja pasakė, kad rezultatų teks laukti dešimt darbo dienų, jis paklausė, ar galima sumokėti daugiau ir gauti greičiau. Galima — už 180 eurų per tris dienas. Jis sumokėjo kortele, nė nepasiteiravęs, kiek liko sąskaitoje.

Rezultatas atėjo trečiadienį, 16:40, elektroniniu laišku. Kazimieras skaitė jį biure, Konstitucijos prospekte, stovėdamas prie lango, nes sėdėti tą popietę negalėjo.

Ketvirtadienį jis pasikvietė notarą Rimgaudą Šalčiūną, su kuriuo dirbo jau septyniolika metų, ir paprašė parengti dokumentą: dvidešimt procentų koncerno akcijų — pagal tuometinį balansą tai buvo apie 2,4 milijono eurų — perrašomos Ievos Girnytės vardu.

— Kazimierai, gal verčiau palaipsniui, per kelis etapus, mokestiniu požiūriu… — pradėjo notaras.

— Rimgaudai, aš septyniasdešimties. Man nebe laikas galvoti apie etapus.

Apie tai sužinojo trys žmonės iš valdybos pirmieji — ne iš Kazimiero, o iš buhalterijos, kai akcininkų registre pasirodė naujas vardas. Vienas iš jų, senas Kazimiero bičiulis Algirdas Petrauskas, paskambino sūnėnui Dariui tą pat vakarą.

Darius jau dvejus metus ruošėsi valdybos posėdžiui, numatytam gruodžio 3 dieną, kuriame norėjo pasiūlyti, kad dėl amžiaus Kazimieras užleistų vadovavimą ir liktų garbės pirmininku. Jis buvo surinkęs tris balsus iš penkių — Petrausko, Vidmanto Jurgelio ir Onos Stankevičienės, kurie valdė po 8–11 procentų akcijų ir buvo nepatenkinti, kad koncernas pastaruosius metus mažiau investavo į naujus projektus.

Kai Darius sužinojo apie Ievą, jis tris dienas praleido advokato kabinete Gedimino prospekte. Advokatas, perskaitęs dokumentus, pasakė tiesiai:

— Darius, tu gali paduoti ieškinį. Bet laimėti negali. Jis veiksnus, turtas jo, ir jis turi teisę juo disponuoti be jokio jūsų sutikimo. Teismas net nepriims bylos nagrinėti pagal esmę.

— O jeigu sakysime, kad jis nebuvo veiksnus sprendimo metu? Septyniasdešimt metų, stresas pokylio metu…

— Tam reikėtų psichiatrinės ekspertizės, atliktos tuo metu. Tokios nėra. Ir aš nerekomenduočiau jos inicijuoti — tai pablogintų jūsų padėtį valdyboje, ne pagerintų.

Darius vis tiek atvyko į dėdės biurą penktadienio rytą, be skambučio. Atsinešė tamsiai mėlyną aplanką su balsų sąrašu ir keliais lapais apie "šeimos turto apsaugos principus". Sekretorė Nijolė norėjo jį sustabdyti, bet Darius jau buvo prasibrovęs pro duris.

— Dėde, mums reikia pasikalbėti. Kaip šeimai.

Kazimieras nepakėlė akių nuo popierių ant stalo.

— Sėdėk, jei turi penkias minutes.

— Penkiasdešimt tūkstančių mano balsų nebus, jei paskelbsi tai valdybai. Petrauskas, Jurgelis, Stankevičienė — jie palaikė mane, kol nebuvo jokios Ievos. Dabar jie nervinasi, nes nesupranta, kas vyksta su akcijų pasiskirstymu.

— Tada tu jiems paaiškinsi, kas vyksta. Mano kraujas, mano turtas, mano sprendimas.

— Tai neteisėtas šeimos turto perskirstymas be kitų įpėdinių sutikimo, ir tu pats tai žinai.

Kazimieras pastūmė per stalą du lapus — notaro patvirtintą DNR ataskaitą ir dokumentą su Ievos parašu apačioje.

— Perskaityk. Tada paskambinsi tiems trims ir pasakysi, kad gruodžio 3-iosios posėdžio dėl pirmininko pakeitimo nebus. Niekas čia nieko neperskirsto be sutikimo — aš atiduodu savo, dabar jau patvirtintą, anūkę tam, kas jai priklauso nuo gimimo.

— Ji tave pažino tris savaites.

— Tu mane pažįsti keturiasdešimt metų ir pirmiausia atsinešei aplanką.

Darius stovėjo, nespustelėjęs sagos ant švarko, žandikaulis įsitempęs, ir vartė lapus rankose, kurių jau nebebuvo kam duoti. Petrauskas, Jurgelis ir Stankevičienė, sužinoję apie DNR rezultatą ir notaro dokumentą, per savaitgalį nusprendė, kad balsuoti prieš Kazimierą dabar — kai pasirodė teisėta įpėdinė — reikštų balsuoti prieš visą koncerno ateitį. Pirmadienį Darius gavo tris trumpas žinutes telefone: "Aš pasitraukiu iš šios iniciatyvos." Jis apsisuko ir išėjo iš biuro be žodžio. Mėlynąjį aplanką Nijolė rado kitą rytą koridoriaus šiukšliadėžėje, prie liftų, atverstą maždaug per vidurį.

Ieva paliko catering darbą tą pačią savaitę, bet kambario Šeškinėje nuomos sutartį nutraukė tik po mėnesio — norėjo pati, savo rankomis, sudėti dėžes į kartoninius maisto parduotuvės maišus, nepasikliaudama, kad kažkas tai padarys už ją. Kazimieras jos neskubino. Kiekvieną sekmadienį jis laukė jos prie durų su termosu arbatos, ir ji pasakodavo apie Aušrą — kaip ta dirbo siuvėja mažoje dirbtuvėlėje, kaip vakarais, lopydama kieno nors suknelę, murmėdavo vieną ir tą pačią dainą, net nepastebėdama, kad dainuoja garsiai.