Paskambinau kariuomenei ir išvijau žentą – dukra man vis dar neatleidžia

Man vis atrodo, kad šitam bute vis dar tvyro jo dvokia. Dabar jau tik šviežiai dažytų sienų kvapas ir skalbinių minkštiklis, bet kiekvieną kartą užsukusi vis tiek užuodžiu tą pigų odekoloną. Dukra Rūta tikino, kad išvalė kiekvieną centimetrą, kai jis išvažiavo. Aš tylėjau. O ką aš galėjau pasakyti? Aš pati pakviečiau jam transportą.

Prieš gerus penkerius metus, kai pasaulis varstėsi užsidarydamas, grįžau iš Anglijos. Ten dešimt metų slaugiau senukus, kol susitaupiau tiek, kad galėjau nupirkti Rūtai atskirą butą Klaipėdoje. Ne kokį chruščiovkinį kambarėlį, o tvarkingą dviejų kambarių butą su įstiklinta lodžija netoli Jūrininkų ligoninės. Pati įsikūriau nuomotame namelyje prie senamiesčio, o tą butą padovanojau kaip vestuvinę dovaną. Tada dar nebuvau gyvai mačiusi Mindaugo, jos vyro. Tik fotografijas, kuriose jis stovėjo išpūtęs krūtinę, lyg pats būtų pastatęs tą mūrinę daugiabūtę. Pamaniau – berniokas pasitempęs, tarnavęs tankų batalione, gal tvarkingas.

Klaidinga.

Pirmą kartą atėjusi pas juos vakarienės, dar atsinešiau pirktinį medaus tortą. Rūta tą vakarą sukosi kaip vijurkas – padavinėjo troškintus kopūstus, paskui koldūnus, vis žvalgėsi į Mindaugą, tarsi laukdama įvertinimo. Jis sėdėjo atsilošęs, sklaidė telefoną ir net nepažiūrėjo, kai ji padėjo prieš jį lėkštę.

– Na, Mindaugėli, skanu? – tyliai paklausė ji.

Jis krimstelėjo, palingavo galva ir numetė šakutę.

– Nu, žinok, galėjai ir labiau pasistengti. Tokie koldūnai, kaip pirktiniai. Žmona juk turi mokėti gaminti, o ne tokią košę serviruoti.

Aš netekau žado. Paskui jis perbraukė akimis per Rūtą, kuri tuo metu jau buvo pagimdžiusi du vaikus ir tikrai neatrodė kaip modelis, bet kas gi iš mūsų atrodo po dviejų mažylių?

– Ir apskritai, pažiūrėk į save. Kiek kartų sakiau, kad tau reikia susitvarkyti, o tu vis tokia pati apsileidėlė. Vyras turi norėti grįžti namo, supranti?

Aš sugniaužiau rankas po stalu. Norėjau pasakyti: tai gal tu uždirbk bent tiek, kad jai nereikėtų taupyti kirpyklai, sofele? Bet krimtau liežuvį. Paskui, po vakarienės, išsivedžiau Rūtą į virtuvę.

– Jis nuolat taip? – paklausiau.

Ji nuleido akis, bet paskui pradėjo murmėti, kad myli jį, kad jis teisus, kad ji pati kalta, apsileidusi, ir kad ji numesianti svorio. Pamačiau jos rankose smulkų pjūvį nuo peilio – matyt, skubėdama gaminti įsipjovė. O jis net nepastebėjo.

Tą naktį nemiegojau. Bute, kurį nupirkau savo prakaito pinigais, gyveno svetimas žmogus, o mano dukra kasdien mažėjo.

Viskas sprogo vieną ketvirtadienį. Buvau turguje prie Žvejybos uosto, nusipirkau pintinę šviežių obuolių – pas ūkininką buvo tokių raudonskruosčių, kad rankos nesustodamos tiesėsi. Nusprendžiau po darbo užvežti Rūtai, ji mėgsta kepti obuolių pyragą. Žinojau, kad ji su vaikais eis į polikliniką skiepų, todėl maniau, kad galėsiu palikti obuolius kaimynui. Bet turėjau atsarginius raktus – juk mano butas.

Kai įsukau į laiptinę, jau tarpdury išgirdau keistą kikenimą. Ne vaikų. Moterišką. Atidariau atsargiai ir pamačiau prieškambaryje dvi poras batų – Rūtos plokščiapadžiai ir kažkokie lakuoti aukštakulniai. Tada išgirdau jį: „Nagi, niekas nesužinos, ji su tais vaikais dar valandą sėdės eilėje…“

Kraujas užvirė akyse. Nebeprisimenu, kaip pravėriau miegamojo duris. Kalbą, regis, atjungė – rėkiau taip, kad langai drebėjo. Ta mergina, visai jauna, išsigandusi šoko apsivilkti palaidinę, o Mindaugas net nepakilo nuo lovos. Tas drimba drybsojo ant mano nupirktos paklodės ir spoksojo į mane, tarsi būčiau kokia kaimynė su netinkamu laiku atnešta druska.

– Kas čia per cirkas, ponia Janina? – dar drįso ištarti.

Aš mečiau pintinę su obuoliais ant grindų – keli nusirito jam po kojomis – ir sušnypščiau: „Dink iš čia. Kol dar pati neišmečiau pro langą.“ Mergina išsprūdo net neapsiavusi aukštakulnių, o jis atsistojo ir pradėjo lėtai segti marškinius, net neraudonuodamas.

Rūta grįžo po pusvalandžio. Kai pamačiau jos veidą – išvargusį, su vaikų skiepų pažymomis rankoje – vos nesubyrėjau. Pasakiau tiesiai: tavo vyras čia mylėjosi su kita, kol tu su vaikais sėdėjai pas gydytoją. Ji sustingo. Paskui pradėjo verkti, bet ne taip, kaip tikėjausi. Ji kaltino mane.

– Mama, tu jį išvarei! Sugriovei mūsų šeimą! Aš jam atleisiu, jis pasakė, kad pasitaisys… Vaikai turi turėti tėvą!

– Tėvą? – vos neprunkštelėjau. – Jis net alimentų pats nesugebėtų užpildyti. Pabusk, Rūta.

Ji užtrenkė duris ir nesikalbėjo su manim visą savaitę. Paskui paskambino vakare ir tyliai prasitarė, kad Mindaugas grįžo. Kad jis „pažadėjo, jog tai daugiau nepasikartos“. Man užgniaužė kvapą, bet ne iš skausmo – iš šalto įniršio. Padėjau ragelį ir supratau, jog laikas veikti kitaip.

Turėjau vieną kozirį. Mindaugas prieš daug metų tarnavo tankistu, o pastaraisiais metais slapstėsi nuo rezervo mokymų – žinojau, nes kartą girtas pats pasigyrė, kad meto šaukimus į šiukšlių dėžę. Tai man papasakojo Rūta, nes jai buvo neramu. Tą vakarą atsidariau kompiuterį, susiradau Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Klaipėdos skyriaus numerį ir paskambinau. Ramiai, be emocijų, pranešiau apie asmenį, kuris slepiasi ir yra puikios fizinės būklės. Gal šiek tiek pagražinau.

Kitą rytą prie jų namo sustojo žalias karinis mikroautobusas. Man paskui kaimynė papasakojo, kaip Mindaugą išvedė su sportiniu kostiumu ir šlepetėmis, o jis vis atsigręžiojo ir murmėjo keiksmažodžius.

Po trijų valandų suskambo mano telefonas. Rūta verkė, net balsas drebėjo:

– Mama, ką tu padarei?! Čia tu juos iškviestei? Kaip tu galėjai?!

– Ką privalėjau, – atsakiau. – Jis pats rinkosi būti tankistu, o ne šeimos žmogumi. Dabar bent kariuomenė išmokys jį atsakomybės.

Ji padėjo ragelį. Negirdėjau jos savaitę, paskui dvi savaites. Atvažiavau palikti vaikams šviežių vaflių, bet durų neatidarė. Pamačiau pro langą, kaip dvynukai žaidžia ant kilimo, gyvi ir sveiki. Ir tada supratau – ji ne mane atstumia, ji bijo pati sau pripažinti, kad aš galbūt buvau teisi.

Praėjo trys mėnesiai. Vieną šeštadienio rytą išgirdau durų skambutį. Stovėjo Rūta – be lūpų dažų, be tų amžinų atsiprašinėjančių akių. Tiesiog stovėjo ir laikė pintinę obuolių. Tikrų, raudonų – matyt, pati nuėjo į turgų.

– Mam, gal iškepsiu tą pyragą? – paklausė ji.

Nieko daugiau nereikėjo. Ji žengė vidun, o aš padėjau arbatinuką ant ugnies. Už lango šokinėjo žvirbliai, ir švietė balandžio saulė, o byrant miltams ant stalo, pirmą kartą po ilgo laiko išgirdau – tyliai, bet aiškiai – kaip ji užtraukia kažkokią seną dainelę, kurią dainuodavo vaikystėje.