Katė prie sienos Radviliškio rajone, kurios niekas nesuprato tris dienas

Aš dirbu ūkyje netoli Radviliškio jau vienuolika metų — šeriu galvijus, tvarkau techniką, žiemą kūrenu katilą. Gyvūnai čia ne pramoga, o darbo dalis: šunys saugo kiemą, katės medžioja peles klojime. Todėl kai spalio pradžioje pastebėjau plėšrią rainą katytę, besibraunančią pro sutrūnijusias apleisto sandėliuko lentas, iš pradžių nekreipiau ypatingo dėmesio. Tokių čia praeina daug — kaimynai išveža nebereikalingus gyvūnus prie miško, o jie po to slampinėja aplink fermas.

Ta katė buvo liesa, purvina, akivaizdžiai seniai gatvėje. Padėjau prie įėjimo lėkštę su sausu maistu ir dubenėlį vandens, nuėjau šerti karvių. Ryte maistas buvo suėstas iki paskutinio grūdo. O pati katė — vis dar ten. Susigūžusi tamsiausiame sandėlio kampe, prie senos languotos antklodės, kurią ten palikau dar praėjusią žiemą šuniui pakloti.

Kai užeidavau su šakute ar kibiru, ji nesišiaušė, nesyktelėjo. Tik įsispraudė dar arčiau prie antklodės, žalios akys sekė kiekvieną mano judesį. Man tai pasirodė keista — laukinė katė paprastai bėga, o ši tarsi ką tai saugojo.

Trečią dieną pastebėjau po jos krūtine judantį mažą oranžinį kuprelį. Paskui dar vieną. Ir dar. Kačiukai. Penki, kiek suskaičiavau iš tolo, nesiartindamas, kad neišbaidyčiau.

Parsinešiau iš sandėliuko medinę dėžę, iškločiau senais rankšluosčiais, pastačiau šalia — galvojau, gal persikels su vaikais į šiltesnę vietą. Naktį temperatūra jau krito iki nulio. Ji neėjo. Net kai palaukiau valandą prie durų, ji liko tame pačiame kampe, o dėžės tarsi nepastebėjo.

Paskambinau į gyvūnų globos draugiją Šiauliuose — ten dirba pažįstama savanorė Rūta, esu jai ne kartą vežęs rastus šunis. Ji atvažiavo kitą dieną, apžiūrėjo katę iš tolo, atsisėdo ant seno statinės krašto per porą metrų ir laukė.

Sandėlyje pasidarė tylu, girdėjosi tik vėjas per stogo skardą. Katė ištiesė leteną per kačiukus, pažiūrėjo į sieną, paskui į Rūtą. Ir vėl į sieną.

— Ten kažkas yra, — pasakė Rūta ir priėjo arčiau.

Tada išgirdome: braukšt… braukšt. Silpnas garsas iš už lentų, ten kur medis buvo supuvęs ir su plyšiu. Aš atsargiai nuėmiau vieną lentą, dulkės pakilo ore, žadėjau vidun žibintuvėliu — už sienos beveik nieko nesimatė, tik kokių trisdešimt centimetrų tarpas tarp sienos ir stogo sijos.

Kažkas ten krustelėjo. Maža letenėlė.

Vienas kačiukas kažkaip buvo įlindęs pro plyšį ir įstrigęs tarp sijų — ten, kur ranka net netilpo. Motina jį girdėjo, jautė kvapą, bet negalėjo pasiekti. Ir tada visa jos elgsena tapo aiški: ji ne atsisakė šiltos dėžės, ne buvo užsispyrusi. Ji tiesiog nepaliko savo vaiko.

Gelbėjimas užtruko beveik valandą. Lentą reikėjo praplėsti atsargiai, kad skeveldros nesužalotų kačiuko. Rūta dirbo replėmis ir peiliu, aš laikiau žibintuvėlį. Motina stebėjo kiekvieną judesį, visą kūną krečiant drebuliui, bet nė karto nepaliko kitų vaikų.

Galiausiai Rūta įkišo pirštus vidun ir ištraukė mažą, šaltą, vos judantį kūnelį. Bet gyvą.

Kai padėjome kačiuką prie motinos, ji iškart nulaižė jo veidelį ir prispaudė visus penkis prie krūtinės. Pirmą kartą per tris dienas ji tiesiog gulėjo ramiai.

O paskui atsitiko tai, dėl ko Rūta net nusišluostė akis rankove. Katė pati atsistojo, nuėjo prie medinės dėžės, apuostė rankšluosčius — ir grįžo. Po vieną nešė kačiukus į dėžę, kol visi penki atsidūrė saugiai.

Ji niekada nesipriešino pagalbai. Ji tiesiog laukė, kol paskutinis vaikas grįš namo.

Rūta paėmė visą šeimą globai, dabar jie laikinuose namuose Šiauliuose, laukia, kol kačiukai paaugs ir bus paruošti įsivaikinimui. Dėžę su antklode aš pasilikau tvarte — vietoj vietoj, kur, matyt, tas kačiukas įsprausti sugebėjo, lentą užkaliau nauja.