Kai sugriuvo mano brolio vestuvėse

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad dvylikametė mergaitė galėtų stabdyti vestuves. Bet ji stovėjo tiesiai bažnyčios centriniame take, susiglamžiusia rožine suknele ir žemėmis apsitaškiusiais bateliais, rodydama pirštu į nuotaką taip, kaip rodo teisėjas.

— Sustokit! — sušuko ji.

Vargonininkas nutraukė grojimą. Visi šimtas dvidešimt svečių atsisuko vienu metu. Aš stovėjau prie altoriaus, kaip pabrolys, ir pirmiausia pamačiau brolio Tado veidą — sutrikusį, su tokia puse šypsenos, kokia žmogus laukia, kad visa tai pasirodytų negražiu pokštu.

Mergaitė žengė prie altoriaus. Atsistojo priešais Agnę, nuotaką, ir parodė pirštu į jos kaklą.

— Tas vėrinys yra mano mamos. Jūs jį pavogėte.

Agnė dirbtinai nusikvatojo.

— Ko ši mergaitė prisikalbėjo? — tarė, dairydamasi į svečius, tarsi ieškodama sąjungininkų.

Bet mergaitė nepasitraukė.

— Aš girdėjau. Paėmėte jį iš mano mamos parduotuvės bandymo kambario, įsidėjote į rankinę, o tada sakėte, kad ji jį pavogė.

Tadas žengė žingsnį į priekį.

— Kur tavo mama?

— Komisariate, — atsakė mergaitė tvirtu balsu. — Ją suėmė dėl jūsų vestuvių.

Bažnyčią užpildė šnabždesiai. Aš dar laikiau žiedą rankoje, nežinodamas, ką su rankomis daryti, nuomuotas kostiumas už dviejų šimtų aštuoniasdešimt eurų spaudė kaklą. Agnė pabalo.

— Tai nesusipratimas, — tarė ji. — Tadai, ji vaikas. Ji nė nesupranta, ką sako.

— Aš tiksliai žinau, ką sakau, — atsakė mergaitė. — Tas vėrinys kainuoja aštuoniolika tūkstančių eurų. Mano mama jį buvo paslėpusi, kad galėtų sumokėti nuomą už patalpas. Jūs atėjote į jos parduotuvę Vilniuje, Vokiečių gatvėje, prieš tris dienas iki vestuvių. Matavotės, pasižiūrėjote į šalis ir įsidėjote jį į rankinę. Aš mačiau.

Tadas pažvelgė į Agnę susiaurinęs akis.

— Agne, pasakyk, kad tai netiesa.

Agnė pirštų galais prisilietė prie vėrinio. Nieko nesakė.

— Važiuojam į komisariatą, — pasakė Tadas.

Agnė mėgino jį sulaikyti, nutvėrė už riešo. Tadas atsiplėšė staigiu judesiu. Aš niekada jo tokio nebuvau matęs, net kai mirė tėtis. Paėmė mergaitę už rankos ir išėjo iš bažnyčios neatsigręžęs. Aš nusekiau paskui, savo automobiliu, su iki galo nesuveržtu kaklaryšiu ir jausmu, kad diena mums išslydo iš rankų.

Centro komisariate mergaitės mama sėdėjo ant metalinio suoliuko, rankas sudėjusi tarp kelių, akys raudonos. Pamačiusi įeinančią dukrą, staigiai pakilo ir apkabino ją taip stipriai, kad pakėlė nuo žemės.

— Sakiau neik čia, širdele.

— Kažkas turėjo padaryti, mama.

Prisiartino pareigūnas. Tadas pareikalavo paaiškinimo. Pareigūnas pažvelgė kantriai, taip, kaip žiūri žmogus, matęs tokią sceną ne kartą.

— Tikrinome parduotuvės vaizdo kamerų įrašą, — tarė jis. — Vaizdas aiškus. — Parodė į Agnę. — Tai buvo ji.

Jis paleido įrašą mažame ekrane prie stalo. Buvo matyti, kaip Agnė įeina į matavimosi kambarį, pasižiūri į šalis, paima vėrinį nuo padėklo ir įsideda į rankinę. Be pirštinių, nesislapstydama. Tarsi jai nė nerūpėtų, kad kamera ją filmuoja.

Tadas atsitraukė. Prispaudė delną prie lūpų.

— Leidai suimti nekaltą moterį dėl savo kaltės? — paklausė suduždamu balsu.

Agnė pradėjo verkti.

— Bijojau. Maniau, jei prisipažinsiu, vestuvės subyrės.

Tadas sustingo. Tada nusiėmė žiedą, įspaudė jį Agnei į delną ir uždarė jos pirštus aplink jį.

— Vestuvės subyrėjo ne šiandien, — tarė jis. — Jos subyrėjo tą dieną, kai pasirinkai kenkti kitiems, kad apsisaugotum.

Agnė suklupo ant komisariato grindų. Maldavo, kad jos nepalikt, kad atleistų, kad viskas sutaisoma. Tadas net nepažiūrėjo į ją. Išėjo pro priekines duris ir liko lauke, ant šaligatvio, kvėpuodamas susirėmęs rankomis už kelių.

Aš likau viduje, kad Agnė nesukeltų dar didesnio skandalo. Pamačiau ją ant grindų, susiglamžiusia balta suknele ir nutekėjusiu makiažu. Gailesčio nejaučiau. Jaučiau palengvėjimą, o po jo — kaltę, kad jaučiuosi palengvėjęs.

Pareigūnas priėjo prie mergaitės mamos.

— Ponia Rasa, visi kaltinimai jums nuimti. Labai apgailestaujame dėl visko, kas atsitiko.

Rasa dukros nepaleido ni sekundei. Mergaitė vardu Emilija. Jai buvo dvylika metų, o drąsos joje buvo daugiau, nei aš turėjau trisdešimt šešerių.

Po trijų savaičių Tadas atsirado mano bute Žirmūnuose su kartoninė dėžė rankose ir buteliu starkos.

— Reikia, kad eitum su manimi, — pasakė.

Nepaklausiau, kur. Nuvažiavome į Rasos parduotuvę senamiestyje, nedidelę patalpą su manekenais vitrinoje ir neoninė iškaba, mirksinčia kampe. Rasa stovėjo už prekystalio, skaičiavo pinigus ir rašė į sąsiuvinį. Pamačiusi Tadą, sustingo. Emilija sėdėjo prie stalo gale, ruošė pamokas.

Tadas padėjo dėžę ant prekystalio.

— Neatėjau atsiprašyti, — tarė. — Atėjau atsiskaityti.

Atidarė dėžę. Viduje buvo trys ryšuliai banknotų, surišti gumelėmis.

— Čia devyniolika tūkstančių eurų. Vėrinio kaina plius tūkstantis už dienas, kai jūsų parduotuvė buvo uždaryta.

Rasa pažvelgė atsargiai.

— Neimu išmaldos.

— Tai ne išmalda. Tai skola. Agnė pavogė ir iš manęs. Pavogė galimybę vesti sąžiningą žmogų. Tai nieko nepataiso, bet taip bus teisingiau.

Rasa tylėjo. Tada paėmė vieną ryšulį, patikrino jį ir įdėjo į kasos aparatą.

— Kur ji dabar? — paklausė.

— Nežinau. Ir man nerūpi. Išvažiavo iš miesto po dviejų dienų nuo vestuvių.

Rasa pažvelgė į jį ilgai.

— Ketini ją vėl pamatyti?

Tadas papurtė galvą.

— Nebėra ko žiūrėti.

Emilija pakėlė akis nuo sąsiuvinio. Tadas jai nusišypsojo, nepratardamas žodžio. Aš likau stovėti prie durų, su starkos buteliu rankoje. Nežinojau, ar atiduoti, ar palikti pas save.

— Tavo dukra išgelbėjo mane nuo klaidos visam gyvenimui, — tarė Tadas.

Rasa pažvelgė į Emiliją su pasididžiavimu, bet ne su švelnumu. Su tokiu mišiniu — pavargusios mamos ir ryžtingos mamos.

— Ji visada buvo tokia, — atsakė. — Sako tiesą, net jei kojos dreba.

Emilija susiraukė.

— Kojos drebėjo, bet liežuvis ne.

Pasėdėjome, kol sutemo. Rasa pasiūlė kavos su likusiais nuo ryto saldžiais bandelėmis. Tadas liko parduotuvėje pataisyti kreivą lentyną. Aš atsisėdau lauke ant šaligatvio, žiūrėdamas, kaip pravažiuoja autobusai prospektu.

Išeidamas Tadas paliko ant prekystalio voką. Viduje buvo vienas lapas: teisinis atsisakymas nuo bet kokių pretenzijų į parduotuvę. Tai nebuvo nei jo, nei Agnės, nei kieno kito parduotuvė — tik Rasos. Bet jis norėjo tai užrašyti. Norėjo, kad egzistuotų popierius, kuris sakytų, kad niekas, niekada, negalės jai nieko atimti.

Agnė daugiau nepasirodė. Jos šeima apie ją nustojo minėti susibūrimuose. Teta Danutė, kuri anksčiau ją gindavo, dabar sako, kad niekada jos nemylėjo. Butas, kurį jie ruošėsi pirkti Pašilaičiuose, pasiliko nebaigtų mokėjimų sąraše. Tadas prarado avansą už bažnyčią — tūkstantis du šimtai eurų — ir jam tai neberūpėjo. Sakė, kad tai geriausiai jo gyvenime išleisti pinigai.

Žiedą, kurį Agnė numetė ant komisariato grindų, pasidėjau medinėje dėžutėje, šalia nuomuoto kostiumo sąskaitos. Uždariau dangtelį ir nusinešiau dėžutę į spintos viršų, tarp žieminių kepurių.