Niekas to nesitikėjo iš Vilniaus knygų mugės

Rūta Kazlauskienė dvidešimt dvejus metus dirbo vyresniąja redaktore senoje leidykloje Žvėryne, tame pačiame name su skliautiniais langais, kur prasidėjo visa jos karjera. Jai buvo penkiasdešimt septyni. Vaikai išaugę, vyras prieš trejus metus išėjęs pas kolegę iš apskaitos skyriaus, o vienintelis dalykas, kuris Rūtai likęs tvirtas kaip uola, buvo šis kabinetas su knygų lentynomis iki lubų ir metalinis archyvo spintelis, kuriame ji tvarkingai laikė visus sutartis per visus tuos metus.

Spalio pradžioje, prieš Vilniaus knygų mugę, naujas savininkas – jaunas vyras pavarde Tomas Girdenis, nupirkęs leidyklą iš senų savininkų vaikaičių – susikvietė visą redakciją ir pareiškė, kad „optimizuoja struktūrą“. Rūtos pareigybę jis pervadino į „vyresniąją konsultantę be sprendimo teisės“, atlyginimą sumažino trečdaliu, o jos kabinetą atidavė naujai, dvidešimt šešerių metų marketingo specialistei, kuri, pasirodo, buvo Tomo pusseserė.

– Jūs supraskite, čia nieko asmeniško, – sakė Tomas, nė nepakeldamas akių nuo telefono. – Tiesiog reikia naujos energijos. Jūs jau… na, jūs savo laiką atidirbote.

Rūta tą dieną grįžo namo į savo dviejų kambarių butą Antakalnyje ir ilgai sėdėjo prie stalo, žiūrėdama į lentyną, kurioje stovėjo visos knygos, kurias ji per tuos dvidešimt du metus išleido. Ne parašė – išleido. Surado autorius, išsiderėjo teises, prastūmė per redkolegijas, kai visi sakė, kad knyga neparduotuojama. Tarp jų buvo ir viena biografinė apybraiža apie moterį valdovę, kurią ji pati vertė iš prancūzų kalbos naktimis, kai vyras dar buvo namuose ir manė, kad žmona tiesiog „turi hobį“.

Jos dukra Eglė, gyvenanti Kaune ir dirbanti teisininke, tą vakarą paskambino tiesiog pasiteirauti, kaip praėjo diena.

– Mama, ką jie tau pasakė?

– Pasakė, kad man liko tik konsultuoti. Be teisės spręsti.

Eglė nutilo kelias sekundes.

– Mama, o ką tu su tuo darysi?

Rūta tą vakarą neatsakė. Bet naktį atsisėdo prie nešiojamo kompiuterio ir pirmą kartą per dvidešimt dvejus metus atsivertė savo asmeninį aplanką, pavadintą tiesiog „Savo“. Jame buvo trys sutartys su autoriais, kuriuos ji atrado pati, dirbdama vakarais, kurios niekada nebuvo perrašytos leidyklos vardu – teisės liko jos asmeninės, tik dėl to, kad senas savininkas, Tomo dėdė, kažkada buvo tingus perrašyti popierius ir pasakė: „Darykite kaip jums patogiau, Rūta, aš jumis pasitikiu.“ Vienas iš tų autorių per pastaruosius metus tapo vienu populiariausių istorinės prozos rašytojų Lietuvoje – jo knygos apie Barborą Radvilaitę buvo išparduotos per tris savaites.

Per visus devynerius metus Rūta niekam neprasitarė, kad sutartis tebėra jos vardu. Ji tiesiog toliau dirbo, atidavė leidyklai visas honorarų dalis, nes jautėsi įsipareigojusi. Dabar ji atidarė failą ir perskaitė punktą apie teisių perleidimą. Niekas jo nebuvo pasirašęs iš naujo. Niekas net nepaklausė.

Knygų mugė turėjo vykti po trijų savaičių, LITEXPO rūmuose. Leidykla jau buvo paskelbusi didelę prezentaciją – naują šio autoriaus romaną, su kuriuo susiję buvo dideli lūkesčiai ir, kaip Rūta sužinojo iš buhalterės, jau pasirašyta reklamos sutartis su vienu dideliu prekybos tinklu už keturiolika tūkstančių eurų.

Rūta nepradėjo skandalo. Ji nerašė įsižeidusių laiškų, nereikalavo susitikimo su Tomu. Ji tiesiog nuvažiavo į Kauną, pas savo dukrą, ir atsisėdo pas ją biure su visomis trimis sutartimis bei savo senu, geltonu nuo laiko, bet kruopščiai tvarkytu dokumentų aplanku.

– Mama, čia viskas teisiškai tvarkinga, – pasakė Eglė, peržiūrėjusi popierius trečią kartą. – Tu niekam neskolinga. Jos teisiškai niekada nepriklausė leidyklai.

– Žinau, – atsakė Rūta. – Dvidešimt dvejus metus aš mokėjau už tai, kas nebuvo mano pareiga mokėti.

Praėjus savaitei po to susitikimo, autoriaus – vardu Darius Jankauskas – atstovas gavo registruotą laišką, pasirašytą paties autoriaus teisių turėtojos Rūtos Kazlauskienės, kuriame ji pranešė, kad nuo šios dienos visos leidimo teisės į jo knygas grąžinamos autoriui ir jis gali rinktis bet kurią kitą leidyklą savo noru. Tą pačią dieną Darius, kuris per devynerius metus bendravimo su Rūta tapo jai beveik draugu ir žinojo, kiek ji dirbo, kad jo tekstai pasiektų skaitytoją, nusprendė viską perduoti naujai, mažai, bet ambicingai leidyklai „Lapė ir vėjas“, kurios vienintelė savininkė – buvusi Rūtos kolegė, prieš penkerius metus išeiusi iš didžiosios leidyklos su panašia istorija.

Knygų mugėje, kuri vis tiek vyko numatytą spalio savaitgalį, Tomo leidyklos stende visų akivaizdoje stovėjo tuščia vieta ten, kur turėjo būti naujo Dariaus Jankausko romano prezentacija. Vietoj to, kitame mugės gale, mažoje, kukliai papuoštoje salėje, žmonių eilė sudarė vingį iki durų – Darius pasirašinėjo savo naują knygą, išleistą „Lapės ir vėjo“, o salės gale, prie staliuko su kava, tyliai sėdėjo Rūta, apsirengusi savo mėlynu paltu, ir žiūrėjo, kaip skaitytojai vienas po kito prieina prie autoriaus.

Tomas atėjo pats, tylus ir baltas, praeidamas pro šalį mugės salę, kai jo pusseserė, naujoji „kabineto savininkė“, ieškodama bet kokio paaiškinimo, kodėl stendas tuščias, bandė skambinti reklamos tinklo atstovams.

– Jūs galėjote tiesiog paprašyti, – pasakė jis Rūtai tyliai, sustojęs priešais ją eilėje už kavos.

– Aš prašiau dvidešimt dvejus metus, – atsakė Rūta, nepakeldama balso. – Jūs pasakėte, kad man liko tik konsultuoti.

Po mugės Rūta atidarė savo nedidelę literatūrinę agentūrą – ne leidyklą, tiesiog agentūrą, dirbančią trims autoriams, kurių teisės visą laiką buvo jos. Biuras buvo nedidelis, Antakalnyje, netoli namų, su vienu langu į kiemą, kuriame augo klevas. Ant durų ji pakabino lentelę su savo pavarde ir žodžiu „Teisės“ – be jokio paaiškinimo, kam tai priklauso.