Dalia ir šašlikas Nemuno pakrantėje

— Duok čia. Darius greitai, beveik nerūpestingai priėjo prie jos ir išplėšė iešmą iš rankų. Tiesiog išplėšė, o ne paprašė. Padarė tai su trumpu juoku, tarsi sėkmingai atlikęs triuką. — O tu to nenusipelnei! Jis nusijuokė. Rūta su Mindaugu taip pat nusijuokė — kiek vėliau, kaip juokiasi žmonės, norintys parodyti, kad supranta pokštą. Nors iš tikrųjų jie tiesiog bandė užpildyti nejaukią pauzę. Dalia stovėjo tuščiomis rankomis.

Ji žiūrėjo, kaip sultys varva ant žarijų, ir galvojo, kad kepamos mėsos kvapas gryname ore jai visada buvo šventės simbolis. Vaikystės. Kažko paprasto ir gražaus. Bet dabar, žiūrėdama į vyrą pro drebantį orą virš žarijų, ji jautė, kaip tas kvapas stipriai susipina su kažkuo kitu. Su jausmu, kuriam ji ilgai negalėjo rasti tikslaus pavadinimo.

Saulė leidosi virš vandens, Nemunas spindėjo tarp meldų, kažkur toli kukavo gegutė. Vieta buvo graži — tikrai pikturėška, su tuo ypatingu pavasario kvapu, kuris būna tik gegužę, kai visur jau žalia, bet dar neapdulkėjo. Darius mokėjo rinktis vietas. Jis visada rinkosi gražias vietas.

Ji nuleido akis į savo rankas. Tada pakėlė žvilgsnį į vyrą. Ir tą akimirką kažkas viduje spragtelėjo — tyliai, beveik be garso, kaip spragteli spyna, kai raktas pagaliau pasisuka teisinga puse.

Jie susipažino prieš šešerius metus bendros draugės gimtadienyje. Darius tada jai pasirodė patikimas ir apgalvotas žmogus. Pasitikintis savimi, bet ne šiurkščiai, o kažkaip gražiai — tarsi tiesiog žinotų, ko nori, ir tas žinojimas jam duotų ramybę. Dalia, būdama kiek daugiau nei trisdešimties, vertino ramybę. Ji augo šeimoje, kur tėvas galėjo užsidegti dėl menkniekio, o motina vėliau verkė virtuvėje, tad jai atrodė, kad šitas vyras — kitokis. Jis dovanojo jai gėles. Vedė į kavines. Kartą jie važiavo palei upę vėlų vakarą, ir jis staiga sustojo tiesiog pakelėje, kad ji galėtų išlipti ir pažiūrėti į saulėlydį. Dalia tada pagalvojo: „Štai jis. Štai mano žmogus." Jie susituokė po metų.

Pirmieji mėnesiai buvo kaip visada — pripratimas, mažos nuoskaudos, mažos džiaugsmo dalelės. Dalia gamino, Darius valgė ir tylėjo. Dalia tvarkėsi, Darius pastebėjo tik tai, kas liko netvarkoje. Dalia nupirko kažką namams, Darius sakė, kad ne tą paėmė arba permokėjo.

— Mano mama taip niekada nedarė, — tapo jo mėgstamiausia fraze. Iš pradžių ji tai priėmė kaip informaciją. Kažką naudingo, į ką reikia atsižvelgti. Vėliau ėmė jausti kaip priekaištą. O dar vėliau — kaip ginklą, kurį jis visada laikė paruoštą. Dariaus mama buvo nuostabi moteris — į tai Dalia tikėjo. Bet ta nuostabi moteris gyveno kažkur Dalios vaizduotėje, visada dariusi visą laiką teisingai ir niekada nepavargusi, niekada nepamiršusi pasūdyti sriubos ir visada sutikusi vyrą su karštais pietumis ant stalo. Lenktyniauti su tokiu idealiu vaizdu buvo neįmanoma. Bet Dalia nenorėjo lenktyniauti. Ji dirbo, ir dirbo daug, tad vakare jai tiesiog nebeliko jėgų kulinariniams žygdarbiams.

— Kiek tu uždirbi? — paklausė jos Darius vieną dieną, trečiųjų santuokos metų pradžioje. Paklausė taip, tarsi girdėtų tai pirmą kartą, nors puikiai žinojo atsakymą. — Na matai. Kas tada turėtų rūpintis namais? Jis uždirbo daugiau. Tai buvo tiesa. Jis mokėjo tuo priekaištauti — taip pat tiesa. Ir pamažu, metai po metų, Dalia ėmė jausti save savo paties namuose kažkuo panašiu į iždaininkę, kurią tiesiog kenčia. Ji mėgino pasidalinti tuo su draugėmis — tos tik gūžčiojo pečiais. „Visi vyrai tokie", — sakė viena. „Bet jis rankos nekelia", — pridėjo kita, ir tai kažkodėl turėjo reikšti, kad viskas gerai. Dalia nutildavo ir mintijo: gal tikrai visi tokie? Gal ji pati ką nors daro ne taip? Mintis, kad reikalas nėra joje, ateidavo retai ir ne ilgam. Iki to gegužės vakaro prie upės.

Ryte, kai ruošėsi kelionei, Darius buvo paniuręs. Dalia nežinojo priežasties — galbūt kažkas darbe, o galbūt tiesiog blogai atsikėlė — ir mėgino nepapulti pakelio. Ji susikrovė krepšį, patikrino indus, uždengė maisto krepšelį pledu. Darius visą tą laiką jai neištarė žodžio — tik kai ji mėgino padėti sukrauti kepsninę į bagažinę, atstūmė pečiu: — Nelipk, numesi.

Automobilis buvo jos. Nuosavas, pirktas kreditu, kurį Dalia pati stropiai mokėjo. Dariaus „Volkswagen" trečią savaitę stovėjo servise — kažkas su pavarų dėžė, ilgai aiškinti. Todėl važiavo jos sidabriniu „Škoda", bet Darius prie vairo elgėsi taip, tarsi daro didžiulę paslaugą.

Rūta ir Mindaugas laukė jų prie savo daugiabučio — du pažįstami, kuriuos Dalia per penkerius metus taip ir neįsimokė vadinti artimais. Formaliai — giminaičiai: Rūta buvo Dariaus pusseserė, Mindaugas — jos vyras. Praktiškai — žmonės, kurie visada žiūrėjo į Dalią su tuo pačiu lengvu nusivylimu kaip ir Darius, tarsi ji būtų atsitiktinė viešnia svetimoje šeimos šventėje.

— O, jaunavedžiai atvažiuoja! — sušuko Mindaugas, pamatęs automobilį, ir pats nusijuokė iš savo pokšto. Dalia nusišypsojo. Ji išmoko šypsotis ir tokiems pokštams.

Kelionė truko daugiau nei valandą. Darius su Mindaugu kalbėjo apie darbą, žvejybą ir bendrus pažįstamus. Rūta vartė naujienas telefone. Dalia žiūrėjo pro langą į laukus, miškelius ir galvojo, kad gegužė — vis dėlto geriausias mėnuo. Gaila tik, kad graži vieta ir puikus oras negarantuoja gražios dienos.

Vieta pasirodė tikrai nuostabi. Pievelė prie upės, pušys, minkšta žolė, kur vietomis slėpėsi šešėliai. Jie patiesė staltiesę, išdėliojo maistą, Darius užsiėmė kepsnine — ir tada visas jo susikaupęs nepasitenkinimas išsiliejo. Kaip būna, kai žmogus, visą dieną nešiojęsis susierzinimą, pagaliau randa taikinį, ant kurio jį nuleisti.

Pradėjo nuo menkniekio. Dalia pasipylė sulčių ir padėjo stiklinę ne ten, kur, Dariaus nuomone, ji turėjo stovėti.

— Dalia, ką gi tu taip ją statai? Staltiesė jau šlapia. — Atsiprašau, — pasakė ji. Paėmė stiklinę ir perstatė kiek toliau. Bet Darius jau įsidegė. Tai Dalia mokėjo pajausti nugara — tą ypatingą prieaudrinį spaudimą ore, kai jis gramdo temą ir dabar ją skleis tol, kol išsikalbės.

— Ne, aš tikrai, — pasakė jis, kraptydamas žarijas. — Elementaraus dalyko negali padaryti. Aš nesupranu — tu suaugusi moteris. Rūta pritariamai linksėjo. Mindaugas šūktelėjo.

— Dėl stiklinės? — paklausė Dalia tolygiu balsu. — Aš apie visą. — Darius atsistojo ir nusišluostė rankas. — Apie stiklinę, apie tai, kad staltiesę pasirinkai baltą — į gamtą, baltą! — apie tai, kad druską pamiršai… — Nepamiršau, druska krepšyje. — Krepšyje. Puiku. Vadinasi, ją išimti — jau ne tavo užduotis?

Ji atsistojo, tyliai atidarė krepšį, išėmė druską ir padėjo ant staltiesės. Darius pažiūrėjo į ją taip, tarsi tai patvirtintų jo seną teisybę.

— Žinai, Dalia, — pasakė jis, atsisėdęs ant sulankstomos kėdės ir atidaręs alų, — aš kartais pagalvoju: va tu uždirbi trupinius, namie pas mus kaip… Na, kaip pas žmones, kuriems viskas šikna, — jis padarė pauzę, — ir aš tikrai nesuprantu, koks tavo įnašas į šitą šeimą. Nesuprantu.

Rūta padėjo telefoną. Mindaugas ėmė žiūrėti į upę žmogaus, kuris tarsi nesiklauso, bet aiškiai pagauna kiekvieną žodį, žvilgsniu.

— Dariau, — pasakė Dalia. — Kas — Dariau? Aš sakau tiesą. Tu įsižeidi dėl tiesos? — Aš tiesiog norėjau gerai praleisti laiką. — O aš norėjau žmonos, kuri moka gaminti. Jis nusijuokė, ir tas juokas buvo visai ne piktas — tai buvo pats blogiausia. Jis juokėsi lengvai, kaip iš kokio pokšto. — Šeimininkė pas mane niekam tikus, nieko nepasakysi.

Rūta taip pat nusišypsojo. Tai buvo lengva šypsena, kurią norint galima ir nepastebėti. Bet Dalia pastebėjo.

Šašlikai tuo metu buvo beveik gatavi. Darius pats nuėmė juos nuo žarijų — jis pats rinko mėsą, pats marinavo vakare, ir Dalia teisingai paliko tą teisę jam. Šašlikas kvepėjo svogūnu, plutelė buvo tamsiai auksinė. Jis mokėjo kepti mėsą — tai taip pat buvo tiesa. Dalia pasiekė iešmą.

— O tu to nenusipelnei! — pasakė Darius juokdamasis ir patraukė jį prie savęs. Tada visa ir atsisuko.

Ji žiūrėjo į jį. Į jo patenkintą veidą, į Rūtą, kuri jau juokėsi atvirai, į Mindaugą, kuris šypsojosi į upės pusę. Ir galvojo: „Štai jis. Štai kaip tai vadinasi." Ne „sudėtingas charakteris". Ne „vyras su principais". Ne „jis tiesiog pavargsta darbe". Štai kaip tai iš tikrųjų vadinasi: vyrui svarbu, kad tu būtum mažesnė už jį. Kad tu žiūrėtum jam į akis ir lauktum pritarimo. Kad net gabalas mėsos gamtoje būtų ne maistas, o apdovanojimas, kurį jis skiria savo nuožiūra.

Penki metai. Penki metai ji jį teisino. Ieškojo priežasčių. Manė: „Dabar jis pavargęs, dabar jam spaudimas, dabar tiesiog tokia nuotaika." Sugalvodavo jam pasiteisinimus greičiau, nei jis pats juos randa.

Dalia lėtai įkvėpė. Iškvėpė. Ramiai pažiūrėjo į vyrą — taip ramiai, kad jis, atrodo, kiek sunerimo.

— Tu teisus, — pasakė ji. Darius kiek nuleido iešmą. — Kokia prasme? — Ta prasme, kad mėsą pirkai tu. Marinavai tu. Kepei tu. Mano įnašas į šitą šašliką minimalus. Tu absoliučiai teisus.

Stojo pauzė. Rūta nutilo šypsotis.

— Na… — pradėjo Darius. — Ne, aš rimtai, — pasakė Dalia tuo pačiu tolygiu balsu. Ji jau stojosi, nupurtydama žolę nuo džinsų. — Nenoriu gadinti jums atostogų. Tikrai. Valgykite, atsipalaiduokite, čia gražu.

— Dalia, kur tu? Ji jau ėjo prie automobilio. Prie savo automobilio. Prie sidabrinio „Škoda", kurį pirko pati, kurį mokėjo pati ir kuris tris savaites vežė vyrą, kol jo „Volkswagen" stovėjo servise.

— Dalia! — Darius šūktelėjo garsiau, ir jo balse pasirodė kažkas nauja, nepažįstama. Kažkas panašaus į pasimetimą. Ji atidarė dureles, atsisėdo, užvedė motorą. Galinio vaizdo veidrodyje ji matė, kaip jie stovi pievelėje trise: Darius su iešmu rankoje, Rūta su praviromis lūpomis ir Mindaugas su žmogaus, kuris tik dabar supratęs, kad vyksta kažkas serga, veidu. Už jų spindėjo upė. Gegutė dar kukavo. Dalia pasuko automobilį ir nuvažiavo.

Kelionė atgal truko daugiau nei valandą. Dalia įjungė muziką — kažką lengvo, pavasariško — ir dainavo tyliai, beveik be garso, tiesiog todėl, kad nuo širdies nukrito akmuo. Ji neverkė. Ji manė, kad verks, kad ašaros — privaloma tokių scenų dalis, bet ašarų nebuvo. Buvo kažkas kito: lengvumas, nuo kurio beveik svaigo galva, kaip nuo pirmo gurkšnio vėsaus vandens po ilgo karščio.

Ji paskambino mamai iš greitkelio per garsiakalbį.

— Mama, aš važiuoju pas jus. Ar galiu kol kas pagyventi pas jus?

Mama akimirką patylėjo. Tada pasakė:

— Žinoma, dukrele. Tėtis dabar tiesiog kepa šašlikus.

Dalia nusijuokė. Tikrai, iš širdies.

Namie ji rinkosi greitai — ne todėl, kad skubėjo, o todėl, kad staiga pasirodė: svarbiausių dalykų tame bute jai nebuvo daug. Dokumentai, drabužiai, kelios knygos, nuotraukos — tik tos, kur ji pati, arba su tėvais, ar su draugėmis. Bendras nuotraukas su Dariumi ji paliko ant lentynos. Tegul guli.

Telefonas skambėjo, kai ji dėjo paskutinį krepšį. Darius. Ji pakėlė ragelį.

— Dalia, — pasakė jis. Balsas buvo visai kitas — tylus, beveik maldaujantis, tokio ji jau ilgai nebuvo girdėjusi. — Dalia, ko tu taip. Juk tai buvo pokštas. Tu ką, humoro nesupranti?

Dalia atsisėdo ant sofos kraštelio ir užsimerkė.

— Dariau, — pasakė ji, — jei norisi dirbti klaunu — stok į cirko mokyklą. Tenai išmokys, kas yra pokštas.

— Palauk, paklausyk…

— Aš klausau. Tiesiog pasakyk man kažką naujo, gerai? Kažką, ko dar nesu girdėjusi per šiuos metus.

Jis tylėjo. Tada pradėjo kalbėti apie tai, kad pavargęs, kad darbas, nervai, kad ji turėtų supratus. Dalia klausė minutę. Galbūt pusantros. Tada pertraukė:

— Kaip nuvažiuosite iki miesto — rašyk. Visgi vieta glūdi.

Ir uždėjo ragelį.

Tėvų namuose kvepėjo pjauta žole ir senu mediu — tą kvapą Dalia prisiminė iš vaikystės, ir jis jai visada reiškė vieną žodį: saugumas. Tėvas išėjo pasitikti, pažiūrėjo į ją, į krepšius, bet nieko neklausė. Tiesiog paėmė daiktus ir nunešė į jos buvusį kambarį. Mama apkabino ją prie slenksčio — tvirtai, kaip apkabina tik mamos, kai supranta, jog vaikas sugrįžo namo sužeistas, bet gyvas.

— Šašlikai gatavi, — pasakė mama. — Eik plauti rankas.

Prie stalo terasoje sėdėjo trise, valgė, gėrė gira, o tėvas pasakojo kažką apie kaimyno katiną, kuris įpratę lankytis jų kieme. Dalia klausė ir galvojo: „Štai kaip atrodo normali šeima."

Skyrybų bylą ji pateikė per dvi savaites. Darius bandė skambinti dar kelis kartus — tai gailiai, tai su priekaištais, tai vėl maldaudamas. Vieną kartą pareiškė, kad ji sugriovė šeimą. Dalia pagalvojo ir atsakė, kad šeima, kurią galima sugriauti išvažiavimu iš iškylos, buvo sugriauta kur kas anksčiau.

Teismas praėjo ramiai. Dalia gavo tai, kas jai priklausė pagal įstatymą, — pusę bendro turto, be derybų ir dramos. Advokatė pastebėjo, kad ji — viena ramiausių jos klienčių. Dalia nesiaiškino, kad ramybė — tai kai sprendimas jau priimtas ir tu su juo absoliučiai sutinki.

Pirmąjį savaitgalį po to, kai visa oficialiai pasibaigė, Dalia nuvažiavo už miesto viena. Ji susirado gražią vietą prie Nemuno. Savo automobilį pastatė medžių pavėsyje. Šašlikus kepė pati, nesiskubindama, laiku vartydama iešmus. Kvepėjo dūmu ir svogūnu. Saulė krito į vandenį auksinėmis dėmėmis, kažkoks paukštis šlamėjo meldynuose.

Kai mėsa buvo gatava, Dalia nuėmė iešmą, atsisėdo ant pledo ir paėmė telefoną. Nufotografavo kelis kadrus: upę, dangų, lėkštę su karšta mėsa, savo kojas žolėje. Paskutiniame kadre ji sulaikė kamerą ties savimi — tiesiog veidą, profilyje, prieš saulę, ir jame ji šypsojosi. Parašą nuotraukai socialiniame tinkle padarė trumpą: „Nusipelniau."

Tada atidėjo telefoną ir paėmė iešmą. Mėsa buvo neįtikėtinai skani. Ji visa padarė teisingai.