Dvi dienos iki algos, kurios jis nebesulauks

Vilma įbėgo į virtuvę, trankydama duris, ir sviedė ant stalo receptų lapelį.

— Gydytis? O už kokius pinigus, Antanai? Tu žinai, kad Rūtai reikia naujo laptopo mokykloje, o mažasis nori stovyklos prie Palangos. Iš kur, sakyk, iš kur man imti pinigų, jeigu tu dar ir ligoninėse sėdėsi?

Antanas Žukauskas sėdėjo prie stalo, žiūrėjo į lėkštę su atšalusiais blynais ir tylėjo. Jam buvo šešiasdešimt treji. Iki pensijos likę dveji metai, ir jis žinojo, kad per tiek metų iš šitų namų nei vieno žodžio padėkos nesulauksi — tik sąskaitas.

***

— Pone Žukauskai, vėl bloga? Gal greitąją kviesti? — paklausė valytoja Daina, radusi jį sėdintį ant laiptų prie sandėliuko, baltą kaip siena, laikantis už krūtinės.

— Ne, Dainute, nereikia. Pasėdėsiu penkias minutes, atsileis, — atsakė jis, sunkiai traukdamas kvapą.

Antanas dirbo gamybos ceche Kaune, prižiūrėjo įrangą, dažnai likdavo viršvalandžiams, nes namuose vis kažko trūko: tai dukrai suknelė į abiturientų balių, tai sūnui Linui pinigų už vairavimo pamokas, tai žmonai kailiniai, apie kuriuos ji svajojo jau trečią žiemą. Priepuoliai pastaruosius kelis mėnesius kartojosi vis dažniau, bet jis slėpė. Kartą su gipsu ant kojos jis vis tiek vaikščiojo į darbą, nes žmona jam tada rėkė per visą butą: „Ko guli kaip rąstas, Antanai, eik dirbti, pinigų namuose nėra, o tu guli."

Darbe apie jo sveikatą labiausiai rūpėjo Dainai. Ji atnešdavo jam vaistų iš vaistinės priešais gamyklą, slėpdavo jį sandėliuke ant seno fotelio, uždengdavo pledu, kad valandą ramiai pailsėtų. Jis žiūrėjo į ją ir pagalvojo: „Su tokia reikėjo vesti." Bet gyvenimas jau nugyventas, ko ten dabar svajoti.

— Pone Žukauskai, gal pasakytumėt žmonai, kad sveikata prastai? Kiek dar tylėsite? — kartą paklausė Daina.

— Nereikia manęs anksčiau laiko laidoti, — nusišypsojo jis. — Aš vyras tvirtas, iškęsiu.

Vieną vakarą prie vagonėlio, kai jiedu su Barzda laukė, kol praeis lietus, Antanas netikėtai prasitarė:

— Žinai, Dainute, turiu senelio namą Panevėžyje. Niekam apie jį nesakiau — nei žmonai, nei vaikams. Stovi tuščias jau dešimt metų. Bijau, kad jei kas nutiktų, parduos jį pirmai progai pasitaikius ir pinigus išleis per savaitę. Norėčiau, kad tas namas atitektų žmogui, kuris jo neišnaudos.

Daina nežinojo, ką atsakyti, tik linktelėjo ir toliau glostė šunį.

Praėjus mėnesiui jam vėl pasidarė bloga darbe, visiškai pabalo, dusino. Daina, nepaisydama jo prašymų, pati paskambino greitajai, o kai jis atsisakė guldytis į ligoninę, nuėjo pasikalbėti su direktoriumi. Tas iškart pasikvietė Antaną pas save ir privertė pasirašyti atleidimo prašymą.

— Gyvenimas, pone Žukauskai, svarbiau už visa kita. Saugokite save, — pasakė direktorius atsisveikinant.

Antanas net nepasižiūrėjo į Dainą, kai ji išlydėjo jį prie durų. Prašė neskambinti greitajai, prašė nesakyti direktoriui — ji nepaklausė. Kaip jis dabar žmonai pasakys apie darbą?

— Pone Žukauskai, o šuo? — šūktelėjo sargas kieme.

— Vakare pašersiu.

— Nesupratai. Jį čia laikė tik dėl tavęs, nes tu prašei. Dabar kam jis bereikalingas?

— Tai ką, lauk varysite?

— Žinai, kad aš pats paliktų, bet direktorius pasakė — šuns teritorijoje neturi būti.

Antanas priėjo prie savo šuns, kurį prieš trejus metus paėmė kaip kuriuką nuo kelio prie namo, pabraukė ranka per galvą, pažiūrėjo meiliai, kaip žiūri tėvas į vaiką.

— Na ką, Barzda, eime namo.

Šuo suvizgino uodegą ir sulojo, lyg sakydamas: „Su šeimininku — kad ir į pasaulio kraštą." Ir jie nuėjo. Sargas dar ilgai žiūrėjo jiems paskui — gaila buvo ir Antano, ir šuns.

***

— Ko taip anksti iš darbo? — užpuolė žmona, vos pamačiusi vyrą prie durų. — O tai kas su tavim? Tu pametei galvą, šunį namo tempi? Iš kur jį paėmei? Kas čia vyksta?

— Vilma, tu nesinervink, gerai?

— Na va! Gražus pradžios. Taip ir žinojau, kad iš tavęs nieko gero nebus.

— Mane atleido iš darbo…

— Dieve mano! Už ką? Ką tu pridirbai, Antanai?

— Nieko nepridirbau. Tiesiog sveikata pašlijo, dėl to atleido.

— Kokia sveikata? Juk tave galima visą parą varinėti! Tu meluoji man?

— Ne, nemeluoju. Taip susidėjo. Jau kelis mėnesius bloga jaučiuosi. Vakar net greitąją kvietė. Gydytojai sako, širdis. Reikia gydytis.

— Gydytis? O už kokius pinigus, Antanai? Tu žinai, kad Rūtai reikia naujo laptopo, o mažasis nori stovyklos prie Palangos?

Vilma šaukė, mosikavo rankomis, vadino jį paskutiniais žodžiais. Jis nuleido galvą ir tylėjo.

— Ir tą šunį iš buto tuoj pat lauk! Girdi? Kitaip ir pats kartu su juo keliausi į gatvę!

Antanas nieko neatsakė ir išėjo pro duris. Lipdamas laiptais žemyn, jis pajuto skausmą krūtinėje ir atsiremė į sieną, kad nenukristų. Barzda su nerimu žiūrėjo į šeimininką, laižė jam rankas.

— Nesijaudink, dabar penkias minutes pastovėsiu, ir atsileis, — pasakė Antanas savo šuniui.

Tą naktį Antanas namo nesugrįžo. Jam skambino ir žmona, ir vaikai, bet jis ragelio nekėlė. Vaikščiojo su Barzda po nakties Kauną iki paryčių.

Ryte, kai Antanas priėjo prie namo, prie laiptinės stovėjo Linas ir Tomas. Sūnūs iškart užvirto priekaištais:

— Tėti, kur buvai? Mama beveik infarktą gavo. Kaip taip galima?

Jis nieko nepaaiškino — vis tiek nesupras.

— Klausyk, tėti, — priėjo Tomas. — Mama sakė, kad tave iš darbo atleido. Mes su Linu radome vietą statybose, sargu. Ten ir šunį gali laikyti. Ką sakai?

— Taip, tėvai, dveji metai liko iki pensijos. Kaip nors iškęsk, — įterpė Linas.

„Sargu tai sargu," — pagalvojo Antanas ir sutiko. Daugiausia dėl šuns, kurio nenorėjo palikti gatvėje.

Vilma kalbėjo su juo pro dantis, nors ir neslėpė džiaugsmo, kad vyras vėl atneš pinigų namo.

— Tu tik žiūrėk, jeigu papildomo darbo pasiūlys, neatsisakyk. Žinai, kaip mums pinigai dabar reikalingi.

— Še, susikroviau tau maisto. O šunį pats šerk, atsiprašau. Produktų jam netrauks.

Vakare Antanas jau buvo statybvietėje. Visą naktį sėdėjo lauke prie vagonėlio, dalijosi su Barzda beskoniais pyragaičiais ir pasakojo draugui savo vaikystės svajonę.

— Žinai, vaikystėje žiūrėdavau į paukščius ir svajojau skraidyti. Įsivaizdavau, kaip kylu aukštyn, skrendu pro debesis ir ranka siekiu saulę. Užaugau, o svajonė taip svajone ir pasiliko. Nepasiekiama, kaip žvaigždės danguje. O dabar vėl kažkodėl norisi skraidyti…

Jis pakėlė galvą ir kelias minutes žiūrėjo į žvaigždes. Barzda atsigulė šalia, prisiglaudė prie šeimininko kojų ir taip pat žiūrėjo į dangų.

Tris valandas prieš aušrą Barzda pradėjo garsiai staugti. Tiek skausmo buvo tame balse, tiek gėlos.

Kai ryte atėjo statybininkai pasveikinti Antano, jis jau nebekvėpavo.

Palaidojo jį po trijų dienų. Išeinant nuo kapo Vilma piktai pažvelgė į jo nuotrauką ir pasakė: „Taip ir žinojau, kad nepatikimas tu žmogus buvai."

Devintą dieną po laidotuvių prie Antano kapo niekas neatvyko. Ant kapo nebuvo nei vainikų iš artimųjų, nei gėlių — tik medinis kryžius, nuotrauka ir šuo, kuris visą tą laiką gulėjo prie žemės kauburėlio.

Keturiasdešimtą dieną prie Antano kapo atėjo moteris juodu skarele. Barzda pakėlė galvą, žvilgtelėjo į ją ir suvizgino uodegą — pažino ją. Ji padėjo ant kapo dvi raudonas gvazdikas.

— Sakiau tau, Antanuk, negalima tau taip dirbti. Neklausei. Ramiai tegul guli žemė…

Ji atsisėdo ant kauburėlio šalia Barzdos, ilgai glostė jį ir negalėjo sustabdyti ašarų.

„Reikėjo pasikviesti jį prie savęs," — kaltino ji save. Bet tada ji negalėjo. Nenorėjo griauti šeimos.

Kitą rytą, prieš eidama į darbą, Daina paskambino notarų biurui Kaune ir susitarė dėl konsultacijos. Po savaitės ji atsistojo prie kapo paskutinį kartą, rankoje laikydama namo dovanojimo sutartį — tą pačią, kurią Antanas prieš mirtį notariškai patvirtino jos vardu, atiduodamas jai senelio namą Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje, kad liktų tam, kuris jo neišnaudos.

— Pastot, Barzda, — pasakė ji, prisegdama pavadėlį. — Dabar gyvensi pas mane.

Šuo paskutinį kartą atsisuko į medinį kryžių, tyliai sulojo ir nuėjo paskui ją.