Dvi šunų lizdai Nr. 9 ir nuotrauka, kuri sustabdė furgoną

Mano vardas Audrius Vaitkus, man šešiasdešimt treji, ir jau vienuolika metų savanoriauju Kauno rajono gyvūnų prieglaudoje, netoli Garliavos. Mačiau visko. Šunis, kurie dreba taip, kad girdi, kaip barška jų antsnukio sagtys. Šunis, kurie savaitėmis žiūri į vartus, laukdami žmogaus, kuris jau nebegrįš. Bet to, ką pamačiau rugsėjo pabaigoje devintame narve, nebuvau matęs per visus tuos metus.

Rita ir Biskvitas atvyko pas mus kartu, prieš septynis mėnesius, kovo pradžioje. Juos atvežė iš to paties kiemo Vilijampolėje, kur savininkas mirė, o giminės šunų nenorėjo. Rita — maždaug šešerių, stambi, ramaus būdo kiemo šuo su pilku snukeliu, atrodanti vyresnė, nei iš tikrųjų buvo. Biskvitas — jaunesnis, liesas, nervingas, bijantis beveik visko. Nukritęs dubenėlis jį priversdavo trūktelėti. Svetimo šuns lojimas — užlįsti po suolu. O kai koks nepažįstamas žmogus tiesdavo ranką jį paglostyti, Biskvitas darydavo vieną ir tą patį — slėpdavosi už Ritos. Ir ji kaskart jam leisdavo.

Septynis mėnesius bandėme juos atiduoti kartu. Žmonės norėjo Ritos. Žmonės norėjo ir Biskvito. Tik ne abiejų iškart. Du šunys — tai dvigubas maistas, dvigubos veterinaro sąskaitos, dvigubas rūpestis. Suprantu, kodėl žmonės dvejodavo. Bet kaskart, kai kas nors paklausdavo: „O gal galima pasiimti tik tą ramesnę?" — man gerklę užspausdavo kažkas kieto. Nes aš žinojau tai, ko jie nežinojo. Rita Biskvitui buvo ne tik narvo kaimynė. Ji buvo jo vienintelis saugumas.

Tą pirmadienio rytą prieglaudos vedėja Daiva pranešė: vietos trūksta, Biskvitą reikės perkelti į kitą prieglaudą, kažkur už Marijampolės. Rita liktų. Niekas nebuvo žiaurus. Niekas jų nemetė. Bet po septynių mėnesių kartu jiedu turėjo prarasti vienas kitą. Sau kartojau, kad šunys prisitaiko. Pasakiau tai sau tris kartus prie ryto kavos puodelio. Nepatikėjau nė karto.

Apie devintą ryto nunešiau jiems ėdalą į narvą. Biskvitas valgyti atsisakė. Stovėjo prispaustas prie galinės sienos, visas trūkčiodamas. Tada priėjo Rita. Atsisėdo šalia. Ir užmetė jam ant sprando priekinę leteną, lyg apkabindama. Biskvitas prisiglaudė prie jos šono. Rita prispaudė jį dar arčiau. Taip ir liko. Du išsigandę šunys ant šalto betono. Vienas kitą laikantys.

Stovėjau su dubenėliais rankose ir negalėjau pajudėti. Išsitraukiau telefoną ir nufotografavau. Nuotrauka buvo bjauri — blogas apšvietimas, pirštas uždengęs kampą, narvas atrodė kaip rūsys. Bet joje buvo kažkas, ko negalėjau paaiškinti žodžiais.

Pagalvojau apie savo žmoną Nijolę. Ji mirė prieš penkerius metus, po ilgos ligos. Paskutinėmis savaitėmis Kauno klinikose dažnai nežinodavau, ką jai sakyti. Tik sėdėdavau šalia ir laikydavau jos ranką. Žiūrėdamas, kaip Rita laiko Biskvitą, pagalvojau — gal būti šalia ir buvo tas svarbiausias dalykas.

Nuotrauką įkėliau į prieglaudos bendruomenės grupę „Facebook". Parašiau: „Rita ir Biskvitas kartu jau septynis mėnesius. Šiandien po pietų juos gali tekti išskirti. Vis dar tikimės, kad atsiras žmogus su vieta abiem." Telefoną padėjau į kišenę ir nuėjau šerti kitų narvų.

Po dvidešimties minučių jis pradėjo zvimbti be perstojo. Žmonės dalijosi įrašu. Skambino nepažįstami. Pagalvojau — gal pavyks juos išgelbėti. Bet skambutis po skambučio baigdavosi tuo pačiu. „Pasiimčiau Ritą." „Jau turiu du šunis." „Bute leidžiama tik vienas gyvūnas." „Labai norėtume, bet negalime." Pusę antros nieko nebuvo pasikeitę. O transportas į Marijampolės rajoną turėjo atvažiuoti pusę ketvirtos.

Antrą valandą grįžau į devintą narvą su Biskvito pavadėliu rankose. Vos jis pamatė pavadėlį — vėl pasislėpė už Ritos. Rita atsistojo tiesiai priešais jį. Neriktelėjo, neparodė dantų. Tiesiog stovėjo. Saugojo. Atsisėdau ant šalto grindinio. „Atleisk, bičiuli," — pasakiau. Rita priėjo ir uždėjo galvą man ant kelio. Taip ir sėdėjome, kol pirštai man sustingo nuo betono šalčio.

Tada, dvidešimt septynios minutės po antros, suskambo telefonas. Moters balsas iškart manęs nustebino klausimu. Ji nesiteiravo, kuris šuo ramesnis. Nesiteiravo, kuris jaunesnis ar kiek sveria. Ji paklausė: „Ar juos galima paimti abu kartu?"

Atsisėdau tiesiau ant tabureto. Moteris, Giedrė, su savo seserimi Aušra gyveno kartu Garliavos apylinkėse, name su aptvertu kiemu. Jos planavo pasiimti vieną šunį. Tada pamatė nuotrauką. Pasišnekėjo kokias dešimt minučių telefonu ir nusprendė paprastą dalyką: jeigu Rita ir Biskvitas septynis mėnesius vienas kitą rinkosi, tai ne jos bus tos, kurios juos išskirs.

Dokumentus sutvarkėme per pusvalandį. Transportą atšaukiau. Grįžau prie devinto narvo, nuplėšiau nuo durų lapelį su perkėlimo žyma ir pažiūrėjau į juos. „Jūs liekate kartu." Jie, aišku, žodžių nesuprato. Bet Ritos uodega sumojavo — pirmą kartą per visą tą dieną.

Praėjus trims mėnesiams, Giedrė atsiuntė nuotrauką. Rita gulėjo ištiesusi kojas ant kilimo jų svetainėje Garliavoje, pro langą matėsi obelis su jau nukritusiais lapais. Biskvitas gulėjo šalia. Bet kažkas buvo kitaip. Jo priekinė letena gulėjo užmesta Ritai ant nugaros.

Abi nuotraukas atsispausdinau ir pasidėjau ant darbo stalo, šalia kavos puodelio, kuris jau seniai atšalo, kol aš jas žiūrėjau. Vienoje — du išsigandę šunys ant betono grindų. Kitoje — Biskvito letena ant Ritos nugaros.

Prieglaudoje Rita buvo ta, kuri laikė jį. Dabar jis laikė ją.