Katinas, kuriam bažnyčia užtrenkė duris

Norėčiau papasakoti istoriją tai moteriai, kuri praėjusį rudenį parašė skundą parapijos tarybai dėl katino Deda. Istoriją, kurią pusė Žaliakalnio jau žino, bet ji, matyt, ne.

Devyniolika dienų. Tiek Deda išsėdėjo ant siauro akmens karnizo, virš šventoriaus, kelis metrus nuo žemės, prilipęs prie senos plytų sienos taip, kad niekas negalėjo suprasti, kaip jis ten iš pradžių užsivertė. Gaisrininkų komanda iš Panemunės buvo kviesta du kartus – abu kartus be sėkmės, nes katinas, pamatęs kopėčias, tik giliau įsispraudė į plyšį.

Aš dirbu vaistinėje kitapus gatvės, prie tos senosios bažnyčios su žalio varpinės stogu, kur balandžiais lyja karvelių pūkai, o žiemą prie durų šluoja smėlį, kad senolės neslystų. Iš savo lango matau visą šventorių – ir tą karnizą irgi. Man baigiantis pamainai, apie šeštą vakaro, dažnai stovėdavau prie durų ir žiūrėdavau į viršų, kur tarp dviejų vandens nutekėjimo vamzdžių švietė dvi geltonos akys.

Deda nebuvo tiesiog gatvės katinas. Per tris metus jis tapo tokia pat kvartalo detale kaip kioskas prie stotelės ar duobė šaligatvyje, kurios visi apeina nežiūrėdami. Vaikai iš gretimos mokyklos jį pasveikindavo eidami namo, senukai ateidavo su dubenėliu vandens ir sausainio galu, o dvi parapijos moterys – Rasa ir Genovaitė – kasdien nešė jam maisto likučius stiklainyje. Jis buvo tas tylus kaimynas, kuris tampa bendruomenės dalimi lygiai taip pat, kaip ir žmonės, tik apie tai retai kas prisipažįsta.

Ir vis tiek atsirado ta moteris – nepasakysiu jos vardo, nors žinau – kuri per parapijos susirinkimą pareiškė, kad katinas "kelia sanitarinę problemą" ir kad "reikia kviesti gaudytojus". Girdėjau tai iš Genovaitės, kuri po to susirinkimo atėjo į vaistinę kraujo spaudimo vaistų ir buvo tokia sukrėsta, kad ranka drebėjo pasirašydama receptą.

Aš į tuos susirinkimus nevaikščiau – ne mano parapija, ir apskritai nemėgstu kištis, kur nekviestas. Bet tą savaitę, kai klebonas jau buvo pasirašęs raštą, leidžiantį iškviesti savivaldybės gyvūnų gaudymo tarnybą, aš stovėjau prie savo lango ilgiau nei paprastai. Katinas ant karnizo, matyt, jautė, kas vyksta apačioje – atsitraukė giliau į šešėlį, kur net kopėčiomis nebūtų pasiekiamas.

Devynioliktą dieną, šeštadienį, atvažiavo ne gaudytojų komanda, o ugniagesys su virve ir kolega su ilgu tinkleliu ant koto – tas pats, kuris pirmus du kartus nebandė net kopėčių pastatyti, sakė, kad "per rizikinga, katinas gali nukristi". Šįkart jis vis tiek užlipo. Aš stovėjau tarpduryje, laikydama rankoje popierinį maišelį su kliento vaistais, kuriuos taip ir nespėjau atiduoti, nes visi šventoriuje sustingo žiūrėdami į viršų.

Deda nešokinėjo, nesispardė, neįsikando. Tiesiog leidosi paimamas, prisispaudė prie ugniagesio krūtinės kaip prie senai pažįstamo daikto, tarsi visą tą laiką ne bijojo aukščio, o laukė, kada kas nors tiesiog užlips ir paims.

Nuleidus jį žemyn, pirmoji priėjo Rasa, ir katinas įlindo tiesiai jai į glėbį, net nespėjus nulenkti galvos. Antra atbėgo mokyklos valgyklos virėja su lėkšte šaltos vištienos – nešė ją visą savaitę "jam grįžus" ir laikė šaldytuve tiksliai tam atvejui. O ta moteris, kuri prašė gyvūnų gaudytojų, stovėjo prie parapijos namo durų, matė visą sceną ir – kiek žinau iš Genovaitės – nė žodžio nepasakė, tik nuėjo vidun.

Klebonas po to susirinkimo, kuriame nusprendė nepratęsti anksčiau pasirašyto rašto, atėjo pas mane į vaistinę pasiimti savo vaistų nuo širdies – jam septyniasdešimt dveji, ir jis retai su kuo kalbasi apie parapijos vidinius dalykus. Bet tąkart pasakė vieną sakinį, kurį prisimenu žodis žodin: "Aš tą raštą pasirašiau, nes bijojau skundų, o ne nes tikėjau, kad katinas kaltas." Padėjo pinigus ant prekystalio ir išėjo, nepasilikdamas grąžos.

Šiandien Deda gyvena mokyklos kieme, prie katilinės durų, kur virėja jam padėjo seną paklodę ir dubenį su vardu, užrašytu flomasteriu. Rasa dviem savaitėms suorganizavo budėjimo grafiką – kas rytą kažkas ateina patikrinti, ar jis pavalgęs. Mokyklos direktorė, kaip sakė Genovaitė, net parašė atsakymą tai moteriai iš parapijos tarybos, kai ta vėl pabandė kelti klausimą dabar jau mokyklos administracijai – laišką, kuriame buvo tik du sakiniai ir viena aiški žinia: katinas pasilieka, sprendimas galutinis.

Aš tos moters nuo tada nebemačiau prie bažnyčios. Genovaitė sako, kad ji dabar eina į kitą, tolimesnę parapiją, prie Vytauto prospekto. Ir aš, uždarydama vaistinę tą šeštadienio vakarą po visos šios istorijos, pastebėjau, kad karnizas virš šventoriaus taip ir stovi tuščias – bet dabar, kai pro jį eini, jau nebežiūri į viršų su baime, o tiesiog žinai: jis miega šiltai, sotus, ir niekas jo iš to kiemo nebeišvarys.