Padavinys, sutrupėjęs prie žibuoklių

Vestuvių salė "Ąžuolynas" prie Trakų buvo pilna – apie šimtas žmonių, žvakės, orchidėjos, ir tortas, keturių aukštų, su gyvomis žibuoklėmis ant viršaus. Dovilė, jaunosios teta, sėdėjo antrame stale ir žiūrėjo, kaip jaunikio pusbrolis Mantas, matyt, jau trečią taurę vyno išgėręs, kažką šnabžda padavėjui į ausį.

Padavėjas buvo jaunas vaikinas, gal dvidešimt treji, su švariai išlygintu juodu švarku. Nešdamas padėklus, jis laikė juos per aukštai, kaip žmogus, kuris šios vietos neseniai įvaldė, bet dar nepatikimas savimi. Dovilė pastebėjo jį jau prieš valandą – jis vienintelis iš visos aptarnavimo komandos nesišypsojo priverstinai. Dirbo kruopščiai, ir kai vienas svečias numetė servetėlę ant grindų, pasilenkė pakelti be žodžio.

Mantas, pasiturintis verslininkas iš Kauno, turintis automobilių servisą ir neslepiantis, kad "moka už visą šitą šventę", garsiai paskelbė:

– Tai ką, pažiūrėsim, ar šitas berniukas moka nešti padėklą, ar tik moka imti arbatpinigius?

Salė sumurmėjo. Jaunoji, Eglė, susiraukė nuo galinio stalo, bet jos tėvas, atrodo, nenorėjo gadinti nuotaikos ir tik numojo ranka – palikit, juokauja.

Tada Mantas atsistojo, nuėjo prie torto stalo, ir, kai padavėjas – jo vardas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo Rokas – nešė paskutinį padėklą su šampano taurėmis prie prezidiumo, Mantas tyčia atstūmė kėdę. Rokas suklupo. Padėklas nukrito. Ir pati arčiausiai stovėjusi torto dalis – su žibuoklėmis ir kremu – susiglamžė jam į veidą.

Salė sprogo juoku. Kažkas filmavo telefonu. Mantas plojo rankomis ir šaukė:

– Štai tau desertas, brolau!

Rokas stovėjo, kremas varvėjo per smakrą, jis sukando dantis, bet nė žodžio nepasakė. Atsiprašė už "nepatogumą" ir nuėjo į virtuvę nusivalyti.

Dovilė nuėjo paskui jį. Rado jį prie plovyklos – jis stovėjo nusisukęs į sieną, popieriniu rankšluosčiu valydamas kremą nuo apykaklės, pirštai spaudė audinį tiek stipriai, kad sutraiškė jį į kamuoliuką.

– Ar jums reikia pagalbos? – paklausė ji.

Rokas atsisuko. Nuovargis jo veide buvo senesnis už šį vakarą.

– Ne, ponia. Aš susitvarkysiu. Man tik reikia penkiolika minučių.

– Jūs galite eiti namo. Aš pasakysiu administratoriui.

– Negaliu. Man reikia šito atlyginimo. Iki pirmadienio.

Jis pasakė tai taip paprastai, kaip sako žmogus, kuriam skaičiai svarbesni už orumą. Ir tada Dovilė pastebėjo ant jo rankos tatuiruotę – mažą inkarą su data. Ji žinojo tą datą. Prieš trejus metus tą dieną žuvo jos vyro brolis, jūrų uniformuotas karininkas, tarnavęs Baltijos laivyne. Ji paklausė, iš kur jis žino tą datą.

Roko rankos sustingo ant rankšluosčio.

– Tai mano tėvo mirties diena. Jis buvo laivo mechanikas. Žuvo per avariją Klaipėdos uoste.

Dovilė pajuto, kaip pirštai jos pačios rankose tirpsta. Jos vyro brolis žuvo per tą pačią avariją – jie dirbo kartu, abu buvo įgulos sąraše. Ji pažinojo šio vaikino tėvą. Vaidas Petraška – taip jį vadino visoje spaudoje po tragedijos, kai dvi šeimos reikalavo kompensacijos iš laivybos bendrovės ir niekas joms nemokėjo.

– Tu Vaido sūnus, – pasakė ji, ne klausimu, o tiesiog žinojimu.

Rokas sutrikęs pažiūrėjo į ją, nustebęs, kad kažkas prisimena tą vardą.

– Mama po to dirba dvi darbo vietas. Aš mečiau studijas universitete, kad padėčiau. Dabar dirbu padavėju savaitgaliais ir sandėlyje per savaitę. Man reikia tos algos šiandien, nesvarbu, kiek torto atsidūrė man ant veido.

Dovilė grįžo į salę. Jos vyras, Darius, buvo tos laivybos bendrovės, kuri niekada nesumokėjo kompensacijos šeimoms, teisininkas – jis dirbo joje dar nuo tos nelaimės ir, Dovilė žinojo, aukštai pakilo per tuos metus. Ji niekada neklausė, kaip jam pavyko taip greitai pakilti karjeros laiptais toje pačioje bendrovėje, kurios aplaidumas nužudė du žmones.

Ji sėdo prie savo stalo ir atidarė telefone seną aplanką – nuotraukas iš brolio laidotuvių, dokumentus, kuriuos laikė "tik atminimui". Tarp jų buvo ir vidinis bendrovės auditas, kurį Darius kažkada paliko atidarytą kompiuteryje ir ji, nesuprasdama tuomet, kiek tai reikšminga, nusifotografavo ekraną – iš nuojautos, kad kada nors prireiks. Dokumentas rodė, kad avarija įvyko dėl neatliktos privalomos variklio patikros, kurią bendrovė pavėlavo dvi savaites, žinodama apie riziką.

Vestuvės ėjo toliau, orkestras grojo, Mantas šoko su kaimynų dukra ir juokėsi iš savo "pokšto" su kiekvienu, kas pasiteiravo. Niekas, be Dovilės, nesuprato, kad padavėjo, kurį jis pažemino prieš visą salę, tėvas mirė dėl tos pačios bendrovės, kurioje jos vyras buvo direktorius ir kurios teisininkai metų metais atmušė Petraškų šeimos ieškinius.

Vestuvių pabaigoje, kai svečiai jau pradėjo skirstytis, Dovilė paprašė administratorės sustabdyti Roko atlyginimo mokėjimą per restorano kasą – ne atimti, o pridėti. Ji iš savo piniginės padengė visą vakaro padavėjo komandos arbatpinigių dalį, kuri paprastai dalijama lygiai, ir papildomai įteikė Rokui atskirą voką – tris šimtus eurų, su savo vizitine kortele.

Po savaitės ji susitiko su juo kavinėje Vilniaus senamiestyje, atsinešusi aplanką su ekrano nuotraukomis ir audito ištrauka. Ji nepasakė vyrui, kad ten eina. Padavė Rokui dokumentus ir advokatės, dirbančios su darbo ginčais ir žalos atlyginimo bylomis, kontaktą – moters, kuri anksčiau padėjo kitai šeimai panašioje byloje ir laimėjo.

– Aš negaliu sugrąžinti tavo tėvo, – pasakė ji. – Bet galiu padėti, kad bendrovė galiausiai sumokėtų tai, ką turėjo sumokėti prieš trejus metus.

Praėjus dviem mėnesiams bendrovė, spaudžiama naujo advokato ir ištraukto audito, susitarė su Petraškų ir kito žuvusio įgulos nario šeimomis dėl kompensacijos – keturiasdešimt tūkstančių eurų Roko mamai, dalis jau sumokėta, likusi dalis pagal grafiką. Darius apie Dovilės vaidmenį sužinojo iš bendrovės juristų, kai jo paties žmonos pateikti įrodymai atsidūrė priešingoje byloje. Jis stovėjo virtuvėje, rankoje laikydamas atspausdintą teismo nutarimą, ir klausė, kaip ji galėjo tai padaryti jam.

Dovilė tiesiog uždarė šaldytuvo duris ir atsakė:

– Aš nepadariau nieko tau. Aš atidaviau tai, kas priklausė tiems, kuriems jūs nemokėjote trejus metus.

Rokas, kai paskutinį kartą ji jį matė, buvo grįžęs į universitetą – vakarinį skyrių, dirbdamas tik savaitgaliais, nes alga jau nebuvo gyvybės ir mirties klausimas.