Nesumokėsiu už jūsų karalienės vestuves

Goda stovėjo prie lango ir žiūrėjo į šlapią asfaltą. Tris naktis iš eilės ji kovojo dėl paciento gyvybės po sudėtingiausios operacijos, atsisakydama miego ir maisto vien tam, kad to penkiasdešimtmečio vyro širdis vėl plaktų tolygiai ir tvirtai. Kai ketvirtą rytą jis atmerkė akis, Goda suprato – ji atliko savo darbą. Dabar norėjosi tik vieno – tylos. Balto smėlio. Bangų ošimo. Šiai kelionei su Dariumi jie taupė pusantrų metų, atidėdami kiekvieną laisvą eurą. Ant šaldytuvo magnetuko kabėjo iš kelionių žurnalo iškirpta nuotrauka žydro vandens, ir Goda kaskart šypsodavosi žvelgdama į ją. Iki atostogų liko du mėnesiai.

Anyta paskambino šeštadienio rytą ir įsakmiu tonu pranešė, kad vakare visa šeima renkasi pas ją vakarienės. Goda pabandė atsisakyti, remdamasi nuovargiu, bet Irena atkirto: „Tai šeimos reikalas, nediskutuotina“. Goda atsiduso ir apsivilko tą pačią suknelę, kurią Darius padovanojo per vestuvių metines. Jai atrodė, kad tai pakels nuotaiką.

Anyta sutiko juos kepinių kvapu ir kažkokia nenatūralia įtampa, tvyrinėjančia ore. Eglė, jaunesnioji Dariaus sesuo, sėdėjo ant sofos ir vartė vestuvinį žurnalą. Šeimos galva Gediminas pagal tradiciją tylėjo, įbedęs akis į televizorių. Irena šeimininkavo apie stalą, tačiau jos žvilgsnis buvo šaltas ir vertinantis. Kai visi susėdo, Goda nusprendė sušvelninti atmosferą. Ji atsivertė nuotraukas telefone ir parodė bungalą virš vandens.

– Mes čia su Dariumi nusižiūrėjome vietą atostogoms, – pasakė ji, stengdamasi, kad balsas skambėtų lengvai. – Įsivaizduojate, ryte pabundi, o po tavimi – vandenynas. Skaidrus kaip stiklas. Spalvotos žuvys plaukioja tiesiog prie kojų.

Darius linktelėjo ir pridūrė:

– Taip, skrydis jau užsakytas. Jei viskas bus gerai, birželį išskrendame dešimčiai dienų.

Irena lėtai padėjo šakutę ant stalo. Garsas pasirodė metalinis ir kažkoks galutinis. Eglė pakėlė akis nuo žurnalo ir pažvelgė į motiną su tokiu laukimu, kuriame aiškiai matėsi iš anksto surepetuotas scenarijus.

– Labai miela, – ištarė Irena lediniu tonu. – Tačiau turime svarbesnį klausimą. Eglutė išteka. Ir vestuvės turi būti tikros, ištaigingos, kaip pas žmones, o ne kažkokioje landynėje.

Goda pajuto, kaip viduje viskas susitraukė. Pirštai savaime įsikibo į staltiesės kraštą. Ji lėtai nužvelgė Dariaus. Šis žiūrėjo į lėkštę ir apsimetė, kad jį labai domina raštas ant porceliano.

– Mes sudarėme preliminarią sąmatą, – tęsė anyta, ir jos balse pasigirdo dalykiškos gaidelės. – Banketas, vedėjas, fotografas, salės dekoravimas, suknelė iš gero meistro, išpirktuvės, pasiplaukiojimas laivu. Viskas kartu išeina maždaug dvidešimt penki tūkstančiai eurų. Suma įspūdinga, bet juk tai pagrindinė diena mergaitės gyvenime. Negalime apsijuokti prieš jaunikio gimines.

– Dvidešimt penki tūkstančiai? – Goda perklausė, ir jos balsas sudrebėjo. – Irena, bet juk tai milžiniški pinigai.

– Mes tai suprantame, – anyta pažvelgė į ją tiesiai į akis. – Būtent todėl visa šeima turi susivienyti. Mes su tėvu prisiimsime dalį išlaidų. Jaunikis su tėvais taip pat duoda savo dalį. O jūs su Dariumi, kaip patys sėkmingiausi ir jauniausi, turite įnešti pagrindinį indėlį. Penki tūkstančiai eurų. Tai protinga suma žmonėms su jūsų pajamomis.

Stojo tyla. Kažkur gretimame kambaryje tolygiai tiksėjo sieninis laikrodis. Eglė žiūrėjo į Godą su iššūkiu, tarsi sakydama: „Na, pamėgink tik paprieštarauti“. Gediminas toliau abejingai stebeilijo į televizorių, nors garsas buvo išjungtas.

Goda giliai įkvėpė. Ji prisiminė tas nesibaigiančias budėjimo valandas, naktines reanimacijas, rankas, kurios drebėjo iš nuovargio, kai ji pildavosi kavos kabinete. Ji prisiminė, kaip jie su Dariumi skaičiavo kiekvieną eurą, atsisakydami net smulkių malonumų, kad sukauptų tai pačiai kelionei. Ir dabar kažkas nusprendžia už ją, kur nueis tie pinigai.

– Už jūsų karalienės vestuves mokėti neketinu, – ištarė Goda, ir jos balsas skambėjo taip šaltai, kad Darius pagaliau pakėlė galvą. – Ji turi tėvus. Tai tegul jie ir kiša pinigus.

Eglė aikstelėjo. Irena išblyško, bet akimirksniu susiėmė. Ji pažvelgė į Godą su giliu apgailestavimu, tarsi žiūrėtų į prasižengusį vaiką, kuris nepateisino lūkesčių.

– Mes galvojome, kad tu tapai šeimos nare, – pasakė ji atskirai, pabrėždama kiekvieną žodį. – O tu – svetima. Taip ir užsirašysime.

Goda pakilo nuo stalo. Darius čiupo ją už rankos ir pabandė pasodinti atgal, bet ji ištraukė delną ir nuėjo į prieškambarį. Jis nusekė paskui, murmėdamas kažką sutaikomo, tačiau Goda jau vilkosi paltą.

– Pasikalbėsime namie, – metė ji vyrui ir išėjo į laiptinę.

Namie Darius pabandė sušvelninti konfliktą. Jis vaikščiojo paskui Godą po butą ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Kad mama tiesiog nerimauja dėl sesers. Kad Eglė išties svajoja apie gražias vestuves nuo vaikystės. Kad šeima turi palaikyti vienas kitą sunkiais momentais.

– Sunkus momentas? – Goda sustojo ir aštriai atsisuko. – Dariau, vestuvės – tai ne sunkus momentas. Tai šventė, kurią ji nori surengti mūsų sąskaita. Mes pusantrų metų taupėme atostogoms. Mes mokame paskolą. Aš dirbu dvigubu krūviu, kad turėtume finansinę pagalvę. Tu išvis girdi, ką sakai?

Darius nutilo, bet neilgam. Po penkiolikos minučių jis vėl užvedė tą pačią giesmę. Goda nuėjo į miegamąjį ir uždarė duris.

Kitą dieną kilo tikra audra. Eglė atvažiavo pas juos namo be įspėjimo. Ji įsiveržė į butą raudonomis nuo ašarų akimis ir nuo slenksčio pradėjo klykti.

– Tu nori sugriauti mano gyvenimą! – šaukė ji, mosuodama rankomis. – Tu man pavydi! Tu tiesiog negali susitaikyti su tuo, kad mano viskas bus gražu ir teisinga, o pas tave buvo kukli pasirašymo ceremonija!

Goda stovėjo virtuvėje, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir žiūrėjo į mošą akmeniniu veidu.

– Egle, nusiramink, – pasakė ji lygiu balsu. – Niekas tau nieko neskolingas. Nori vestuvių su ištaigingumu – tai tavo teisė. Tačiau mokėti už jas turi tie, kurie pasiruošę tai daryti savanoriškai. Aš nesu pasiruošusi.

– Nes tu godi! – suspigo Eglė. – Tu visą gyvenimą skaičiuoji svetimus pinigus! Juk turi santaupų! Mama sakė, jūs į Maldyvus susiruošėte! Tau gaila atsisakyti savo poilsio dėl artimo žmogaus laimės?

– Artimo? – perklausė Goda, ir jos balse suskambo plienas. – Tu per visą mūsų pažinties laiką nė karto nepasiteiravai, kaip man sekasi. Tu skambini tik tada, kai reikia pasiskolinti pinigų iki algos. Artimi žmonės taip nesielgia.

Eglė išbėgo iš buto, taip užtrenkdama duris, kad sudrebėjo langų stiklai. Po pusvalandžio paskambino Irena.

– Tu priverkei mergaitę iki ašarų, – pranešė ji lediniu tonu. – Ji dabar guli isterikavusi. Jai šoktelėjo spaudimas. Tu to siekei?

Goda tylėjo, suprasdama, kad bet kokie žodžiai bus panaudoti prieš ją.

– Laukiu jūsų rytoj vakare, – tęsė anyta. – Spręsime klausimą civilizuotai. Tikiuosi, atauši ir priimsi teisingą sprendimą.

Goda atsijungė ir pažvelgė į vyrą. Darius sėdėjo prie nešiojamo kompiuterio kampe ir apsimetė dirbantis. Ji suprato, kad sunkiausias pokalbis dar laukia.

Vakare, kai jie atsigulė miegoti, Darius ilgai vartėsi, o paskui atsisėdo ant lovos ir įjungė naktinę lemputę.

– Goda, mums reikia rimtai pasikalbėti, – pradėjo jis nedrąsiai.

– Aš klausau, – ji taip pat atsisėdo, pasitaisydama pagalvę už nugaros.

– Supranti, mama teisi. Eglė tikrai svajojo apie šias vestuves. Ir jaunikis jos geras, iš padorios šeimos. Jei mes dabar nepadėsime, išeis negražiai. Žmonės pasmerks. Sakys, brolis gailėjo pinigų tikrai seseriai.

– Dariau, – Goda stengėsi kalbėti ramiai, nors viduje virė pyktis, – mes neprivalome atitikti kažkieno lūkesčių. Turime savo planų, savo poreikių. Mes nesame milijonieriai, kad mėtytumėmės tokiomis sumomis.

Jis nuleido galvą ir nutilo. Godai pasirodė, kad pokalbis baigtas, ir ji jau ketino išjungti šviesą, kai Darius ištarė frazę, kuri suskaldė viską į smulkius šipulius.

– Aš jau paėmiau kreditą.

Goda sustingo. Oras kambaryje tapo tirštas ir lipnus.

– Ką tu padarei? – paklausė ji pašnibždomis.

– Aš paėmiau vartojimo kreditą, – pakartojo jis, nepakeldamas akių. – Penkis tūkstančius. Penkeriems metams. Ir pervedžiau pinigus mamai. Ji jau sumokėjo avansą už pokylių salę.

Goda pajuto, kaip kraujas nuslūgo nuo veido. Rankos atšalo. Ji žiūrėjo į vyrą ir neatpažino jo. Žmogus, su kuriuo pragyveno penkerius metus, žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo, ką tik prisipažino išdavystę.

– Tu paėmei kreditą be mano sutikimo? – jos balsas tapo tykus ir baisus. – Tu išleidai mūsų bendrus pinigus sesers vestuvėms? Manęs neatsiklausęs?

– Na, čia juk ne amžinai, – pabandė pasiteisinti Darius. – Išsimokėsime. Pagalvok, penki tūkstančiai. Mūsų algos normalios, susitvarkysime.

– Esmė ne piniguose, – Goda atsistojo ir pradėjo vaikščioti po kambarį. – Esmė ta, kad priėmei sprendimą už mus abu. Tu iškėlei savo mamos ir sesers interesus aukščiau už mūsų šeimos. Tu išdavei mūsų pasitikėjimą. Tiesiog perbraukei viską, ką kartu kūrėme.

– Nedramatizuok, – susiraukė Darius. – Eilinė šeimyninė situacija. Visi padeda giminėms. Mano kolegė išvis paėmė būsto paskolą, kad padėtų broliui, ir nieko, gyvena normaliai.

– Tavo kolegė paėmė paskolą savanoriškai, – atšovė Goda. – O tu pastatei mane prieš faktą. Tu net nesiteikei pasitarti.

Ji išėjo iš miegamojo ir nužingsniavo į darbo kambarį. Ten stovėjo senas nešiojamas kompiuteris, kurį naudojo medicininei dokumentacijai. Goda atsidarė banko programą ir padarė keletą ekrano nuotraukų. Paskui įėjo į operacijų istoriją ir išsisaugojo išrašą. Ji nežinojo, ar tai pravers, tačiau intuicija kuždėjo, kad laukia tikras karas.

Rytą Goda nepusryčiavo. Apsirengė ir išvažiavo į miestą, pasakiusi Dariui, kad turi reikalų. Iš tiesų ji nuvažiavo pas advokatę, kurios numerį davė kolegė. Rasa buvo penkiasdešimties metų moteris su įžvalgiu žvilgsniu ir įpročiu kalbėti trumpai bei dalykiškai. Goda išdėstė situaciją, stengdamasi nepraleisti nė vienos detalės. Papasakojo apie kreditą, anytos spaudimą, mošos isteriją. Parodė ekrano nuotraukas ir išrašus.

Advokatė atidžiai išklausė, kažką pasižymėjo bloknote, o paskui atsilošė kėdėje ir vertinamai pažvelgė į Godą.

– Norite išsaugoti santuoką ar apginti savo interesus? – paklausė ji tiesiai.

– Aš noriu teisingumo, – atsakė Goda. – Ir noriu suprasti, kiek teisėta tai, ką padarė mano vyras.

Rasa linktelėjo ir pradėjo aiškinti. Paaiškėjo, kad kreditą, paimtą vieno sutuoktinio be antrojo sutikimo, galima ginčyti, jei įrodoma, jog pinigai buvo panaudoti ne šeimos reikmėms. Pagal įstatymus tokie įsipareigojimai laikomi asmeniniais, ir už juos turi atsakyti juos prisiėmęs asmuo. Tačiau praktikoje viskas sudėtingiau. Jei paskola jau mokama iš bendro biudžeto, įrodyti jos netikslinį pobūdį sunku. Be to, bankui nesvarbu, kas tiksliai moka įmokas – svarbu, kad skola būtų grąžinama laiku.

– Mano patarimas, – tarė advokatė, – rinkite maksimumą įrodymų. Įrašinėkite pokalbius su vyro giminėmis. Išsaugokite susirašinėjimus. Užfiksuokite faktą, kad pinigai išėjo sesers vestuvėms, o ne jūsų bendrai šeimai. Jei byla pasieks turto padalijimą ar skyrybas, ši įrodymų bazė suvaidins lemiamą vaidmenį.

Iš advokatės kabineto Goda išėjo su sunkiu jausmu. Ji nenorėjo skyrybų. Ji mylėjo Darių. Tačiau suprato, kad kelio atgal nebėra. Tą akimirką, kai jis pervedė pinigus motinai, net nepasitaręs su ja, jis peržengė ribą. Ir tos ribos neįmanoma buvo ištrinti.

To pačios dienos vakarą suskambo jų buto durų skambutis. Goda atidarė ir išvydo ant slenksčio Ireną ir Eglę. Anyta laikė rankose torto dėžutę, moša slėpėsi jai už nugaros kalta veido išraiška. Tai buvo spektaklis, ir Goda iškart tai suprato.

– Mes atėjome taikytis, – paskelbė Irena, žengdama per slenkstį nekviesta. – Gana pyktis, Goda. Šeima turi būti kartu.

Darius išėjo iš kambario ir su viltimi pažvelgė į žmoną. Goda tyliai įleido svečius į svetainę, o pati nepastebimai įjungė diktofoną telefone, kuris gulėjo ant lentynos prie knygų.

Pokalbis prasidėjo taikiai. Irena pilstė arbatą, kalbėjo apie orą, apie tai, kaip svarbu atleisti artimiesiems. Eglė sėdėjo tylėdama ir krapštė šaukšteliu torto gabalėlį. Goda laukė, kada prasidės tikroji ataka.

– Suprask, Goda, – anytos balsas įgavo įtaigumo, – mes visi viena šeima. Turi būti dėkinga, kad tave priėmėme. Darius galėjo susirasti nuolaidesnę merginą, bet pasirinko tave. O tu elgiesi taip, tarsi būtume priešai.

– Aš nelaikau jūsų priešais, – ramiai atsakė Goda. – Tiesiog nesuprantu, kodėl turiu apmokėti jūsų dukros vestuves iš savo kišenės.

– Nes gyveni su mano sūnumi! – aštriai pasakė Eglė. – Naudojiesi jo pinigais, jo butu. Butas, beje, pirktas už paskolą, kurią jis moka. Kas tu išvis tokia, kad čia teises reikšti?

Goda pažvelgė į mošą ilgu žvilgsniu. Paskui perkėlė žvilgsnį į Darių. Šis sėdėjo nuleidęs galvą ir tylėjo.

– Butas pirktas už paskolą, kurią mokame kartu, – lėtai ištarė Goda, tarsi aiškindama elementarią tiesą. – Ir remontas čia padarytas už mano asmenines santaupas. Taigi pasilik savo prasimanymus sau.

– Mergaitės, nesityčiokite! – įsikišo Irena. – Būkime konstruktyvios. Goda, mes suprantame tavo jausmus. Tačiau ir tu mus suprask. Gediminas serga širdimi. Jam reikia gero kardiologijos centro, vaistų, o jie brangūs. Mes neturime galimybės prisiimti visų vestuvių išlaidų. O Eglutė laukiasi, jai negalima nervintis. Tu gi gydytoja, turi suprasti, kaip tai rimta.

– Tai aš turiu mokėti už vestuves, nes jūsų vyras serga, o dukra nėščia? – patikslino Goda.

– Tu privalai padėti šeimai, – atkirto Irena. – Arba tu ne šeimos narė?

Tą akimirką Eglė neištvėrė. Ji pašoko nuo kėdės ir suklykė, taškydama seilėmis:

– Tu sugriovei mano vestuves! Tu galvoji tik apie save! Tu tiesiog nevaisinga višta, kuri pavydi man laimės! Tu niekada neturėsi vaikų, todėl nori sugadinti šventę man!

Kambaryje pakibo skardžiadvasiška tyla. Darius išblyško. Irena apsimetė šokiruota, tačiau jos akyse Goda pastebėjo pasitenkinimą. Ši replika buvo aiškiai repetuota iš anksto.

Goda lėtai atsistojo, priėjo prie lentynos ir paėmė telefoną. Sustabdė įrašą ir įsidėjo jį į kišenę.

– Pokalbis baigtas, – pasakė ji lediniu balsu. – Prašau jus palikti mano butą.

– Čia ir mano butas! – prabilo Darius.

– Būtent, – Goda atsisuko į vyrą. – Todėl aptarkime viską dviese. Be liudininkų.

Kai už svečių užsitrenkė durys, Goda paleido įrašą. Balsai užpildė kambarį, ir Darius klausėsi, keisdamasis veidu. Kai nuskambėjo frazė apie nevaisingą vištą, jis krūptelėjo ir su skausmu pažvelgė į žmoną. Tačiau kai įrašas baigėsi, jis pasakė visai ne tai, ką tikėjosi išgirsti Goda.

– Tu įrašinėjai mano šeimą? Tu šnipinėjai juos? Tu išvis supranti, kaip tai atrodo?

– Aš gyniausi, – ramiai atsakė Goda. – Ir dabar turiu įrodymų, kad tavo giminės mane įžeidinėja ir reikalauja pinigų.

– Jie nereikalavo! – sušuko Darius. – Jie prašė pagalbos! Žmoniškai prašė! O tu čia suvokei baudžiamąją bylą!

Jis blaškėsi po kambarį, griebdamasis už galvos, ir Goda staiga suprato, kad prieš ją – visiškai svetimas žmogus. Ne tas vaikinas, su kuriuo ji kažkada ėjo į kiną per pirmąjį pasimatymą. Ne tas vyras, kuris laikė jos ranką, kai ji išeidavo iš ligoninės po naktinės pamainos. Kažkas kitas. Palaužtas. Priklausomas nuo mamos pritarimo. Pasiruošęs paaukoti žmoną, kad tik liktų geru sūnumi.

– Tu privalai atsiprašyti, – tęsė Darius, sustojęs. – Atsiprašyti ir sumokėti bent pusę sumos. Tada mama suminkštės. Ji atlaidi. Viską sutvarkysime.

– Aš nieko nemokėsiu, – pasakė Goda. – Ir atsiprašinėti neturiu už ką.

– Tuomet mums teks rimtai pakalbėti apie mūsų ateitį, – Dariaus balsas tapo kietas. – Jei negerbi mano šeimos, nematau prasmės tęsti.

Tuo metu Godos telefonas suzvimbė. Ekrane nušvito žinutė nuo Eglės. Moša atsiuntė nuorodą į brangią vestuvinę suknelę, o apačioje pridėjo: „Galėtum ir pastatyti butelį, nenuskursi. O šiaip ar taip, aš tau atleisiu, jei viską padarysi gražiuoju“.

Goda parodė žinutę vyrui. Šis perskaitė ir nusisuko.

– Čia tik emocijos, – sumurmėjo jis. – Ji ne iš piktumo.

Tuomet Goda tyliai nuėjo į miegamąjį, atidarė spintą ir pradėjo traukti Dariaus daiktus. Ji atsargiai dėliojo marškinius, džinsus, megztinius į didelį kelioninį krepšį. Darius stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į ją išplėstomis iš siaubo akimis.

– Ką tu darai? – paklausė jis.

– Kraunu tavo daiktus, – atsakė Goda, neatsisukdama. – Važiuosi pas mamą. Ten tave myli ir vertina. O man reikia pagalvoti.

– Tu negali manęs išmesti! – sušuko Darius. – Tai mūsų bendras butas!

– Būtent todėl išvažiuosi tu, – Goda užsegė krepšį ir pastatė jį koridoriuje. – O aš liksiu čia. Jei nori, gali kreiptis į teismą ir dalyti turtą. Bet dabar tau geriau pabūti pas mamą.

Ji atidarė lauko duris ir tyliai laukė, kol vyras apsiaus batus. Darius ilgai stovėjo neryžtingai, paskui čiupo krepšį ir išėjo į laiptinę.

– Tu dar gailėsiesi, – pasakė jis atsisveikindamas. – Tu griauni mūsų šeimą.

Durys užsitrenkė. Goda atsirėmė į sieną ir užsimerkė. Bute stojo tyla. Tik virtuvėje lašėjo vanduo iš sandariai neužsukto čiaupo. Ji nuėjo ten, užsuko ventiliuką ir atsisėdo ant taburetės. Nebuvo jokių minčių. Buvo tik nuovargis – gilus, viską apimantis, koks būna po reanimacijos, kai pacientas vis tiek mirė, nepaisant visų gydytojų pastangų.

Sekančios dvi savaitės virto tikru košmaru. Irena skambino kasdien, keisdama taktiką nuo grasinimų iki netikros užuojautos. Tai ji žadėjo, kad pasieks turto padalijimą per teismą ir paliks Godą be nieko. Tai pradėdavo gailėti nelaimingos marčios, kuri neva tiesiog susipainiojo ir jai reikia pamokymų. Tai grasino, jog Darius susiras normalią moterį, o Goda liks viena visam gyvenimui.

Eglė neatsiliko nuo mamos. Socialiniuose tinkluose ji dėliojo įrašus apie tai, kaip sunku ruoštis vestuvėms, kai artimi žmonės kiša pagalius į ratus. Godai atsiųsdavo šių publikacijų ekrano kopijas, ir kiekvienas naujas įrašas buvo skaudesnis už ankstesnį. Moša neįvardijo vardų, tačiau visi pažįstami puikiai suprato, apie ką eina kalba.

Blogiausia prasidėjo po savaitės. Irena atėjo prie Godos buto lydima Dariaus ir dviejų kažkokių nepažįstamų vyrų. Ji reikalavo atidaryti duris ir „grąžinti sūnui jo teisėtą būstą“. Goda nesileido į derybas. Ji iškvietė policiją.

Apygardos inspektorius atvažiavo po dvidešimties minučių. Tai buvo nematerialaus amžiaus vyras pavargusiu veidu ir atidžiu žvilgsniu. Jis išklausė abi puses ir paprašė visų nusiraminti. Irena pabandė spausti gailesčiui, pasakodama, kaip marti išmetė vyrą į gatvę. Darius stovėjo šalia ir tyliai linksėjo. Du palydovai, prisistatę giminaičiais, garsiai piktinosi.

Goda ramiai paprašė inspektoriaus užeiti į butą pokalbiui. Ji parodė jam paskolos dokumentus, kur abu sutuoktiniai buvo nurodyti bendraskoliais. Parodė išrašus iš banko sąskaitos, patvirtinančius, kad mėnesinės įmokos buvo atliekamos nuo jos kortelės. O paskui paleido tą patį pokalbio įrašą, kur Eglė klykė apie nevaisingą vištą, o Irena reikalavo pinigų vestuvėms.

Inspektorius išklausė ir paniuro. Jis išėjo į laiptinę, kur toliau triukšmavo giminės, ir garsiai ištarė:

– Gerbiamieji, aš jus oficialiai įspėju. Jei nesiliausite psichologiškai spausti pilietės, jūsų veiksmai gali būti kvalifikuoti kaip turto prievartavimas. Baudžiamasis kodeksas – atitinkamas straipsnis. O tai – reali bausmė. Todėl patariu visiems išsiskirstyti ir klausimus spręsti civilizuotai, per teismą.

Irena pravėrė burną prieštarauti, tačiau inspektorius pakėlė ranką.

– Aš pasakiau, – atkirto jis. – Viskas. Skirstomės.

Giminės išėjo, mėtydami į Godą piktus žvilgsnius. Darius ėjo paskutinis, ir jo akyse ji perskaitė sutrikimą. Atrodė, jis iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad viskas nueis taip toli.

O paskui atėjo skyrybų diena. Goda atvyko į teismą su griežtu mėlynu kostiumėliu. Darius pasirodė su motina, kuri visą procesą demonstratyviai dūsavo ir kraipė galvą. Apie susitaikymą niekas neklausė. Teisėja greitai sutvarkė dokumentus, padalijo turtą pagal vedybų sutartį ir priėmė sprendimą. Goda pasiliko teisę į butą, įsipareigojusi viena mokėti likusią paskolos dalį. Dariui atiteko automobilis.

Iš teismo jie išėjo trise. Irena iškart pradėjo kažką aptarinėti su sūnumi, bet Goda nesiklausė. Ji įlipo į troleibusą ir nuvažiavo namo, jausdama vienu metu ir tuštumą, ir neįtikėtiną palengvėjimą.

Praėjo mėnuo. Goda stačia galva pasinėrė į darbą, stengdamasi negalvoti apie praeitį. Ji vėl pradėjo šypsotis, susitikinėti su draugėmis ir net užsirašė į baseiną, apie kurį seniai svajojo.

Vieną šeštadienį Goda užsuko į prekybos centrą nusipirkti produktų. Ji stovėjo prie pieno produktų lentynos ir rinkosi jogurtą, kai išgirdo pažįstamą balsą. Atsisukusi ji pamatė Eglę. Moša stovėjo prie kasos su krepšeliu, prikrautu pigių pusfabrikačių, ir atrodė pavargusi bei sumenkusi. Jokių vestuvinio puošnumo pėdsakų. Eglė taip pat pastebėjo Godą ir akimirką sustingo. Paskui ryžtingai patraukė link jos, ir Goda pasiruošė dar vienai scenai.

– Na ką, patenkinta? – paklausė Eglė, sustodama per du žingsnius. Jos balsas skambėjo dusliai ir sutrūkinėjusiai. – Sugriovei man gyvenimą, tikiuosi, dabar tau gera.

Goda ramiai pažvelgė į buvusią mošą. Ji nejautė nei pykčio, nei triumfo. Tik lengvą liūdesį, kokį jauti matant svetimą nelaimę, kurią žmogus susikūrė pats.

– Aš nesugrioviau tavo gyvenimo, Egle, – atsakė ji lygiai. – Tu pati jį sugriovei, kai nusprendei, kad kažkas tau kažką skolingas.

– Tu nieko nesupranti, – Eglė sušnirpštė nosimi. – Jaunikis išėjo. Kai sužinojo, kiek mama reikalavo pinigų iš tavo šeimos, pasakė, kad nenori prasidėti su tokiais giminaičiais. Pasakė, jam tokios žmonos nereikia. Vestuvės žlugo. O paskola dabar kabo ant Dariaus. Mama su tėčiu susipyko šipuliais, tėtis išvis išvažiavo pas brolį į kaimą, pasakė, daugiau neištvers šito beprotnamio.

Goda klausėsi tylėdama. Ji prisiminė advokatės žodžius: „Be sutuoktinio sutikimo paimta paskola netikslinėms reikmėms pripažįstama asmenine prievole“. Vadinasi, Darius mokės tuos penkis tūkstančius vienas. Plius palūkanas. Penkerius metus. Ir nė cento iš Godos bankas pareikalauti negalės.

– Gaila, kad taip atsitiko, – pasakė ji nuoširdžiai. – Bet kitaip pasielgti negalėjau. Aš neprivalau mokėti už svetimas užgaidas.

Eglė norėjo kažką atsakyti, bet Goda jau apsisuko ir nuėjo prie išėjimo. Ji girdėjo, kaip moša dar kažką jai šaukė pavymui, tačiau žodžių nebuvo įmanoma įskaityti.

Praėjus trims dienoms, Goda stovėjo oro uoste su nedideliu lagaminu. Šalia jos švytėjo šypsena Rūta, geriausia draugė dar nuo studentiškų laikų. Švieslentėje degė užrašas su reiso numeriu ir paskirties vieta. Baltas smėlis. Žydras vanduo. Dešimt dienų visiškos tylos ir ramybės, kurių ji buvo nusipelniusi labiau nei bet kas kitas.

– Kaip tu? – paklausė Rūta, žvelgdama draugei į akis. – Nesigaili?

Goda papurtė galvą. Ji prisiminė viską: naktinius budėjimus, skandalus su giminėmis, vyro išdavystę, teismo posėdžius, vienišus vakarus tuščiame bute. Ir suprato, kad nesigaili nė dėl vieno dalyko. Visa tai buvo panašu į operaciją, kurią reikėjo atlikti, norint pašalinti ligotą audinį ir suteikti organizmui šansą pasveikti.

– Nė lašo, – atsakė ji ir nusišypsojo.

Striukės kišenėje gulėjo telefonas su išjungtu garsu. Ekrane degė neperskaityta žinutė nuo Dariaus: „Gal pasikalbėtume? Aš viską supratau“.

Goda perskaitė ją, kelias sekundes pagalvojo ir ištrynė, neatsakydama. O paskui paėmė Rūtą už parankės, ir jos abi patraukė prie registracijos langelio. Lėktuvas pakilo tiksliai pagal tvarkaraštį. Po sparnu plaukė debesys, panašūs į plaktą grietinėlę, o kažkur toli apačioje liko skolos, kreditai, nuoskaudos ir svetimos vestuvės, už kurias ji daugiau niekada niekam neleis mokėti.