Dešimt eurų

Šampano burbuliukai dar kilo aukštyn, kai Aurelijus Blažys čiupo mikrofoną. Vilniaus senamiesčio restorano „Pilies menė“ pagrindinė salė ūžė – pusantro šimto kostiumuotų svečių, politikų, bankininkų, visi susirinkę paminėti jo statybų milžinės dešimtmečio. Jis pats, paraudonavęs ir jau gerokai įkaušęs nuo pergalės, jau dvidešimt minučių laidė juokelius, glostė partnerių ego ir mojavo taure.

O paskui jo žvilgsnis užkliuvo už moters kampe.

Gabija sėdėjo prie šoninio staliuko, kurį, svečių manymu, buvo skirta tik jos nepatogumui. Jokių blizgučių, jokios vakarinės suknelės – tik tamsiai mėlyna palaidinė, kurią ji vilkėjo jau penktą kartą per šį mėnesį. Ji nekalbėjo, nešypsojosi. Tiesiog žiūrėjo į lėkštę, kurioje nebuvo paliesta nė viena midija.

– Žmonės! – Aurelijaus bosas sutraškėjo per kolonėles. – Turiu jums pasiūlymą. Matot šitą moterį? Mano žmona. Jau dešimt metų niekam tikusi, tik pinigus leidžia. Dešimt eurų už ją. Kas nors?

Salėje nusileido tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip padavėjas prie durų nuleido padėklą. Kažkas nervingai krizeno, bet greitai nutilo. Gabija pakėlė akis – jose dar nebuvo ašarų, tik tas ypatingas nuovargis, kurį moteris supranta tik tada, kai ją kasdien trina į miltelius savas vyras. Ji porą sekundžių žiūrėjo į Aurelijų, paskui vėl nuleido galvą.

Jis norėjo spektaklio, ir jis jo beveik sulaukė – kol nesugriaudėjo svetimas balsas.

– Milijonas eurų.

Visi atsisuko. Nuo paskutinio staliuko, visai prie įėjimo, pakilo jaunas vyriškis. Juodas smokingas, baltą skarelę atseikėta taip, kad būtų matyti tik tiek, kiek reikia. Jis ėjo lėtai, rankos ramios, o oras aplink jį, rodės, virpėjo.

Aurelijus, įpratęs viską valdyti, per porą sekundžių bandė perskaičiuoti: ar čia koks kvailys, ar pavydus konkurentas. Jis prisimerkė.

– Ką? Tu nori nupirkti mano žmoną? – jis prikišo mikrofoną taip arti lūpų, kad spragtelėjo.

– Ne, – atsakė vyriškis, ir jo ramus balsas sklido per visą salę be jokio mikrofono. – Aš moku milijoną eurų, kad įrodyčiau – ši moteris verta daugiau nei visi jūs, čia sėdintys, kartu sudėjus.

Padavėja prie kampinio staliuko išpylė taurę raudonojo. Kažkas išsižiojo. Kažkas greitai čiupo telefoną, bet vyriškis net nepažvelgė į juos.

– Kas tu toks? – Aurelijaus bosas tapo aukštesnis. Jo rankoje mikrofonas drebėjo.

Vyriškis, jau beveik pasiekęs Gabijos stalą, stabtelėjo ir iš vidinės švarko kišenės ištraukė seną, sulankstytą nuotrauką. Joje – liesas paauglys purvinu megztiniu, didžiulėmis juodomis akimis, rankose laikantis plastikinį sriubos dubenį. Fonu – senas Kauno autobusų stoties paviljonas, dar tais laikais, kai šalia stovėjo apšiurę suolai.

Gabija atsistojo taip staigiai, kad kėdė vos neapvirto. Jos veidas tapo baltas kaip staltiesė.

– Tu… – lūpos sudrebėjo. – Tu tas berniukas…

– Mantas, – švelniai pataisė vyriškis. – Prieš keturiolika metų aš buvau penkiolikmetis benamis. Miegojau po geležinkelio tiltu, kasdamas šiukšliadėžes prie stoties, kol tu manęs nepažinai. Tu ateidavai kiekvieną sekmadienį, Gabija, su termoso šilta sriuba. Ir ne tik sriuba – tu man atidavei savo pūkinę striukę, kai lauke buvo minus penkiolika. Tu mane užrašei į vakarinę mokyklą, tu sumokėjai už pirmą kompiuterio kursą, nors pati, mačiau, vaikštai su nudėvėtais batais.

Aurelijus stovėjo tarsi suakmenėjęs. Jo lūpos pajudėjo, bet jokio garso neišėjo. Mikrofonas slydo iš prakaituotos rankos.

Mantas atsisuko į šimtą penkiasdešimt svečių. Jo veide nebuvo triumfo – tik stiprus, susikaupęs rimtumas.

– Aš niekada nepamiršau. Šiandien aš esu vienos didžiausių logistikos kompanijų Baltijos šalyse savininkas. Ir praėjusią savaitę aš nupirkau penkiasdešimt vieną procentą Aurelijaus Blažio akcijų.

Salėje kažkas garsiai įkvėpė. Kažkas pašoko, bet tuoj pat atsisėdo. Aurelijus puolė į priekį, bet du apsauginiai, kurių niekas iki šiol nematė, tiesiog išniro iš niekur ir užstojo kelią.

– Tai reiškia, – tęsė Mantas, – kad šiąnakt, Aurelijau Blažy, tu netenki direktoriaus posto. Rytoj ryte tavo buhalterija gaus oficialų pranešimą. Tavo parašas nebegalioja.

– Melas! – suriko Aurelijus ir mėgino prasibrauti, bet vyresnysis apsauginis tik papurtė galvą: – Pone, jūsų įmonės registracijos dokumentai jau pakeisti. Jūs nebe šeimininkas.

Gabija vis dar stovėjo, rankos bejėgiškai nukarusios. Jos akyse viena po kitos ritosi ašaros, bet dabar – ne iš sielvarto.

– Tu visus tuos metus… – ji pradėjo, bet Mantas pritūpė, kad būtų viename akių lygyje.

– Tu, Gabija, davei man šansą, kai buvau niekas. Ne tik maistą. Tu mane pastebėjai. Pasakei, kad verta stengtis. Aš niekada to nepamiršau. Ir dabar aš galiu tau grąžinti skolą.

Jis atkišo jai ranką.

– Penkiasdešimt procentų tų akcijų jau perrašyti tavo vardu. Dokumentai pas advokatą, palauks rytoj. Tai yra tavo. Ne jo. Jei nori, gali eiti su manimi, o jei nori – pasilik ir valdyk savo dalį. Bet tu niekada daugiau neprivalėsi prašyti leidimo.

Aurelijus už jų nugarų pradėjo šaukti, kad ji yra jo žmona, kad šitas spektaklis nieko vertas, bet apsauginiai jau buvo paėmę jį už parankių ir vedė link išėjimo. Jo veidu tekėjo prakaitas, o paskui – keistas, suvokimo šaltis. Viskas buvo tikra.

Gabija porą sekundžių žiūrėjo į buvusį vyrą. Tada atsisuko į Mantą. Jos pirštai palengva pakilo ir suėmė jo delną.

– Ačiū, Mantai, – ištarė ji, ir pirmą kartą tą vakarą jos balse nebuvo virpėjimo.

– Tai nieko. Eime. Čia per daug dūmų.

Mantas linktelėjo kažkam salės gale, ir padavėjai iš karto pradėjo rinkti taures. Svečiai sėdėjo suakmenėję, keli fotografo blyksniai be tikslo švystelėjo, bet niekam neberūpėjo.

Prie durų Mantas dar stabtelėjo ir pridėjo, tarsi prisiminęs:

– Beje, šis restoranas irgi priklauso man. Gėrimus galite baigti, bet prieš vidurnaktį prašyčiau išsiskirstyti.

Paskui jis atgręžė Gabijai juodojo mersedeso dureles. Spalio vėjas pakėlė jos plaukus, bet ji net nesujudėjo – tik giliai įkvėpė, tarsi pirmą sykį po ilgo požemio.

– Kur nori važiuoti? – paklausė Mantas, užvesdamas variklį.

Ji pažvelgė į jį ir nusišypsojo – pirmą kartą per daugelį metų. Tikra, šilta šypsena, kurios Aurelijus niekada nebuvo matęs.

– Nesvarbu. Tiesiog tolyn.

Mašina nurūko į naktinį Vilnių, o pro „Pilies menės“ langus dar ilgai judėjo suglumę siluetai – kai kurie vis dar laikė rankose neišgertas taures, kol galiausiai viena po kitos geso šviesos.