Sūnėno kavinė, kurioje nakvoja katinas su devyniais broliukais

Mano vardas Tomas, man trisdešimt septyneri, ir Vilniaus Žvėryne turiu nedidelę kavinę „Prie Kupros" — septyni staliukai, senas espreso aparatas ir langas į kiemą, kur auga du obelys. Prieš keturis mėnesius mano sesuo Rūta, veterinarijos gydytoja iš Kauno, atvežė man katę. Sako — laikinai, kol susiras naujus šeimininkus. Tos „laikinai" jau keturi mėnesiai.

Katę pavadinau Meduže, nes buvo geltona kaip medus ir tokia pat lipni — vos paėmus ant rankų, prisiglausdavo ir nebeišleisdavo. Bet reikalas ne tik tame. Kai Meduzė po trijų savaičių atsivedė devynis kačiukus tiesiai virtuvės sandėliuke, tarp miltų maišų ir alaus dėžių, supratau, kad mano gyvenimas artimiausiems mėnesiams pasikeitė.

Sąžiningai — kačiukų nenorėjau. Sesuo prisiekė, kad Meduzė sterilizuota, apsirikęs buvo veterinaras iš kito rajono, kurio dabar niekas nebesuranda. Devyni kačiukai kavinėje, kur kasryt ateina klientai su nešiojamais kompiuteriais ir tyliai geria kapučiną — tai nebuvo mano plano dalis. Pirmą savaitę skambinau į prieglaudą Antakalnyje, bet ten sakė, kad vietos nėra iki pavasario.

Tada ėmiau stebėti Meduzę arčiau — ir viskas apsivertė.

Ji negulėjo tiesiog šalia kačiukų. Ji juos apglėbė visu kūnu, uodega apjuosdama kaip tvora, ir kai vidury nakties, tvarkydamas kasos aparatą, praeidavau pro sandėliuką, matydavau: akys pravertos, ausys pasistačiusios į kiekvieną garsą. Vienas kačiukas suinkštė — ji jau ten, uosto, laižo, tikrina. Aš pats tada dirbau iki vienuoliktos, nes vakarais atvažiuodavo studentai iš Filologijos fakulteto, ir vis tiek spėdavau pastebėti, kaip ji nepavargsta.

Praėjo trys savaitės. Kačiukai atsimerkė, pradėjo vaikščioti netvirtomis kojytėmis per grindis, aptaškytas espreso dribsniais. Vienas — juodas su balta dėmele ant snukučio, aš jį pavadinau Bulke — mėgdavo užlipti Meduzei ant nugaros ir ten užmigti, tarsi motina būtų sofa. Kitas glausdavosi prie kaklo, ieškodamas šilumos, nors radiatoriai virtuvėje kaisdavo pakankamai. Ryte atėjęs virti kavos ne kartą radau visą devynetą sukritusį ant Meduzės kaip ant pagalvės, o ji gulėjo nejudėdama, kad tik nesutrukdytų.

Pradėjau kelti kačiukų nuotraukas kavinės instagrame — „Prie Kupros vaikų darželis", rašiau po kiekviena foto. Klientai pradėjo užsukti specialiai jų pažiūrėti, kai kas užsisakydavo kačiuką dar prieš jam atsimerkiant.

Trečią savaitę po tos publikacijos atėjo moteris, prisistačiusi Onute, ir pasiėmė patį mažiausią kačiuką — pilkšvą, be vardo. Po keturių dienų ji vėl atsirado kavinėje, laikydama kačiuką rankšluostyje, balsas drebėjo: gyvūnas neėdė, vėmė, o vietinis veterinaras Žvėryne pasakęs, kad reikia skubios kraujo analizės ir gal net operacijos. Onutė sakė žinojusi, kad Meduzė nesterilizuota, kai pirko, ir dabar reikalavo grąžinti pinigus bei apmokėti gydymą, kitaip skambinsianti į miesto veterinarijos tarnybą ir praneš apie kavinėje laikomus katinus — sakė, girdėjusi, kad tai gali baigtis patikrinimu ir kavinės uždarymu dėl sanitarinių normų.

Tą vakarą kavinę uždariau anksčiau. Paskambinau Rūtai į Kauną, ji liepė vežti kačiuką pas ją, į kliniką prie autobusų stoties — dvi valandos kelio. Įsodinau Onutę į savo „Škoda Octavia" kartu su rankšluosčiu ir mažu kūneliu, kuris vos judėjo, ir visą kelią mačiau, kaip jos pirštai suspaudžia rankšluosčio kraštą kaskart, kai mašina pasisukdavo posūkyje. Klinikoje Rūta rado žarnyno užsikimšimą — kačiukas buvo prarijęs siūlo gabalą, matyt, nuo kavinės staltiesių krašto. Operacija kainavo šimtą trisdešimt eurų, apmokėjau juos pats, be jokių kalbų.

Grįžome į Vilnių jau po vidurnakčio. Kačiukas liko Kaune stebėjimui dar tris paras. Onutė, išlipdama prie savo namo Antakalnyje, pasakė, kad apie jokį skambutį veterinarijos tarnybai nebekalbės, ir daugiau nieko nesakė, tik uždarė mašinos dureles švelniau, nei tikėjausi.

Bulkė ir Miglė, dvi mažylės, liko kavinėje iki šiandien — septyni kiti kačiukai per pastarąsias dvi savaites susirado namus. Kai atvažiavo paskutiniai žmonės pasiimti dar vieno kačiuko, stovėjau prie durų su nešiojimo dėže rankose ir stebėjau, kaip Meduzė vaikšto aplink, uosto kiekvieną, tarsi tikrindama paskutinį kartą. Kai dėžę uždarė, Meduzė trumpam suinkštė ir nuėjo prie likusių dviejų, apglėbė jas uodega ir liko taip gulėti visą vakarą.

Vakar nuvežiau Meduzę į tą pačią kliniką Žvėryne ir sumokėjau šimtą aštuoniasdešimt eurų už sterilizaciją. Šįryt, plaudamas puodelius prie baro, matau: Bulkė miega ant Meduzės nugaros, Miglė glaudžiasi prie jos kaklo, o Meduzė guli nejudėdama, akys jau visiškai užmerktos.