Papūgos Kaziuko sąskaita

Aš esu Rimantas Vaitkevičius, keturiasdešimt septynerių, elektrikas iš Panevėžio, ir tą vakarą, kai uošvė Gražina atskubėjo pas mane su telefonu rankoje, aš dar nesupratau, kad visa ta istorija su mano žmonos paukščiu virs kažkuo daugiau nei juoku prie vakarienės stalo.

Mano žmona Vilma dirba slaugytoja Panevėžio ligoninėje, dažnai budi naktimis, o namie mudviejų laukia žaliai pilkas žakas vardu Kaziukas — tas paukštis atsirado pas mus dar prieš vestuves, atsivežtas iš jos tėvų namų Rokiškyje, ir per dešimt metų išmoko imituoti ne tik mano kosėjimą, bet ir kaimyno šunį, ir net telefono skambutį taip tiksliai, kad aš tris kartus per mėnesį bėgu prie durų be reikalo.

Vilma tuomet dirbo tris naktines pamainas iš eilės, aš buvau komandiruotėje Kaune, tvarkiau elektros instaliaciją naujame prekybos centre, o namuose likau tik aš vėliau grįžęs ir paukštis. Uošvė, kuri gyvena netoliese ir turi mūsų buto raktą tam atvejui, jei reikėtų pamaitinti Kaziuką, tą vakarą atėjo patikrinti, ar viskas gerai, ir rado ant kėdės prie virtuvės stalo įjungtą Amazon Alexa kolonėlę, kurią mes buvome nusipirkę per nuolaidą lapkritį, dar prieš Kalėdas.

Ji paskambino man tiesiai į statybvietę, aš stovėjau su kabelio rite rankose ir girdėjau, kaip jos balsas dreba — ne iš baimės, o iš juoko, kurį ji bandė slėpti.

— Rimantai, tu užsakinėji dalykus internetu, kai manęs nėra?

— Kokius dalykus?

— Arbūzą. Vaikišką aitvarą. Ledų dėžę, tris kilogramus. Ir lemputę šešiasdešimčiai eurų.

Aš tada pagalvojau, kad Vilma juokauja per pietų pertrauką, arba kad kaimynų vaikas įsilaužė pro balkoną — mūsų namas senas, penktas aukštas, be lifto, bet langai dažnai neuždaryti vasarą. Grįžau po dviejų dienų, radau prie durų paketą iš prekybos centro internetinės parduotuvės su ledų dėže, kuri jau buvo spėjusi ištirpti ir pratekėti per kartoninę dėžę tiesiai ant grindinio.

Sąskaita internetinėje banko programėlėje rodė tris atskirus pirkinius per savaitę, iš viso šimtas dvidešimt septyni eurai, ir aš, būdamas elektrikas, o ne detektyvas, vis tiek pirmiausia patikrinau, ar kas nors nepasisavino mūsų kortelės duomenų — paskambinau į banką, jie patvirtino, kad užsakymai buvo padaryti balso komanda tiesiai iš mūsų buto adreso, tuo pačiu IP.

Vakare, kai grįžau, radau atsakymą pats. Kaziukas sėdėjo ant savo lentynos prie virtuvės, snapu tampydamas plunksną, ir kai aš vaikščiojau pirmyn atgal, murmėdamas telefonu su banko darbuotoju, jis staiga aiškiai, be jokio akcento, ištarė: „Alexa, užsakyk arbūzą."

Kolonėlė sumirksėjo mėlynai ir atsakė kažką apie pristatymą per dvi dienas. Aš stovėjau vidury virtuvės su elektros atsuktuvu kišenėje, žiūrėjau į paukštį, kuris jau seniai buvo pripratęs prie manęs ir net nepakėlė galvos, tarsi tai būtų normaliausias dalykas pasaulyje.

Paaiškėjo, kad Vilma, mokydama Kaziuką kalbėti, dažnai naudodavo Alexa kaip žaislą — įjungdavo muziką, kai jis nervinosi, ar paklausdavo oro prognozės balsu, kai valgydavo pusryčius. Paukštis, būdamas vienas per ilgas pamainas, tiesiog kartojo tai, ką girdėjo dažniausiai, ir kažkuriuo metu suprato, kad tam tikri žodžiai sukelia veiksmą — šviesa mirksi, balsas atsako, o po kelių dienų prie durų atsiranda dėžė.

Aš nesu iš tų, kurie pyksta dėl šešiasdešimt eurų lemputės, bet tie šimtas dvidešimt septyni eurai buvo mūsų atostogų fondas, kurį kaupėme kelionei į Palangą liepą, ir kai Vilma grįžo iš pamainos, aš jai parodžiau banko išrašą neišjungdamas švyturio virtuvėje — Kaziukas dar kartą pakartojo savo triuką, tarsi demonstruotų mums, ką moka.

Vilma iš pradžių juokėsi taip, kad atsisėdo ant grindų, o paskui, kai suskaičiavo, kiek liko atostogų fonde, jau nebe taip.

Kitą dieną ji atsinešė iš darbo popierių — tikrą, spausdintą pareiškimą banko skyriuje Ukmergės gatvėje, kuriuo ribojo interneto prekybos kortelę: nustatė limitą trisdešimt eurų per mėnesį be papildomo patvirtinimo per telefoną, ir paprašė, kad kiekvienas pirkinys virš to būtų patvirtinamas SMS kodu, kurį girdi tik žmogus, o ne paukštis.

Aš tuo tarpu, būdamas tas, kuris namuose tvarko viską, kas susiję su laidais ir jungikliais, nuėjau į elektronikos parduotuvę Respublikos gatvėje ir nupirkau paprastą jungiklį su laikmačiu Alexa kolonėlei — dabar ji veikia tik nuo aštuntos ryto iki dešimtos vakaro, kai namuose kažkas iš mūsų yra, o naktimis, kai Vilma budi ligoninėje, prietaisas tiesiog atjungiamas nuo maitinimo.

Praėjo trys savaitės. Vilma parodė man ekrano nuotrauką iš banko programėlės, kurioje mėnesio išlaidos internetu grįžo prie įprasto dvidešimt penkių eurų vaistinėje ir maisto prekių pristatyme. Kaziukas tebesėdi savo lentynoje, kartais vis dar bando ištarti tą frazę apie arbūzą, bet kolonėlė tyli, nes ji tiesiog neįjungta.

Vakar, kai atėjau iš darbo, Vilma valgė vakarienę virtuvėje, o Kaziukas, matydamas, kad kolonėlė nereaguoja, pakartojo komandą tris kartus, paskui nusisuko ir ėmė kramtyti lentynos kraštą, tarsi būtų nusivylęs, kad triukas nebeveikia. Vilma pažiūrėjo į jį, paskui į mane, ir tik gūžtelėjo pečiais, grąžindama dėmesį prie lėkštės.