Darius visą naktį bandė įtikinti save, kad Viktorija tik nori jį išgąsdinti.

Darius visą naktį bandė įtikinti save, kad Viktorija tik nori jį išgąsdinti.

Ryte paskambino septynis kartus.

Ji neatsiliepė.

Tada pradėjo siųsti žinutes:

„Turime pasikalbėti.“

„Negalima išmesti penkiolikos metų.“

„Mantas tavimi naudojasi.“

Viktorija paskutinę žinutę perskaitė susitikime su rangovais.

Tada užblokavo Dariaus numerį.

Ne norėdama jį nubausti.

Ji tiesiog norėjo bent vieną darbo dieną užbaigti neprivalėdama raminti vyro, kuris pats sukėlė savo gyvenimo sumaištį.

Kai Darius vakare grįžo namo, prieškambaryje stovėjo dėžės su jo drabužiais.

— Tu mane išmeti?

— Namas man priklausė dar iki santuokos. Turi dvi savaites susirasti kitą vietą.

— Po penkiolikos metų elgiesi su manimi kaip su svetimu.

Viktorija sulankstė jo marškinius.

— Elgiuosi su tavimi kaip su suaugusiu žmogumi, kuris atsako už savo pasirinkimus.

Darius parodė į dėžes.

— Čia Manto idėja?

Viktorija sustojo.

— Daugybę metų manei, kad be tavęs negaliu nieko nuspręsti. Dabar pagaliau priėmiau sprendimą, o tu vis tiek įsivaizduoji, kad jį už mane turėjo priimti kitas vyras.

Darius neturėjo ką atsakyti.

Kitomis dienomis jis išbandė viską.

Iš pradžių atsiprašinėjo.

Paskui priminė bendras atostogas, sūnaus gimimą ir pirmuosius santuokos metus.

Galiausiai pareiškė, kad Laura jam nieko nereiškė.

Viktorija sutiko jį išklausyti vieną kartą.

— Jeigu ji tau nieko nereiškė, vadinasi, rizikavai šeima dėl to, ką pats laikai beverčiu.

— Padariau klaidą.

— Klaida yra pamiršti susitikimo laiką. Tu mėnesius melavai, leidai bendrus pinigus ir kiekvienam vakarui turėjai paruoštą paaiškinimą.

— Viską grąžinsiu.

— Ir privalai grąžinti. Tačiau pinigai neatperka pasitikėjimo.

Darius nuleido balsą.

— Tai jau nieko negaliu padaryti?

— Gali nustoti prašyti manęs pašalinti tavo veiksmų pasekmes.

Jo darbovietėje padėtis blogėjo.

Patikrinimas atskleidė viešbučių sąskaitas, pateiktas kaip komandiruotes, vakarienes su Laura, nurodytas kaip susitikimus su klientais, ir kelis nepagrįstus išlaidų kompensavimus.

Darius tvirtino, kad tai buvęs administracinis chaosas.

Finansų direktorė prieš jį padėjo datas.

Daugelis sutapo su nuotraukomis, kurias Laura buvo skelbusi viešai.

Paaukštinimas buvo galutinai atšauktas.

Darius turėjo grąžinti pinigus ir neteko teisės vadovauti komandai.

Jis buvo įsitikinęs, kad už visko stovi Mantas.

Vieną vakarą laukė jo prie biuro.

— Pasinaudojai Viktorija, kad sunaikintum mano karjerą.

Mantas ramiai pažvelgė į jį.

— Ne aš pildžiau tavo išlaidų ataskaitas.

— Tu paveikei valdybą.

— Valdyba nagrinėjo dokumentus, kuriuos pateikei pats.

— Tu manęs nekenti.

Mantas atsakė:

— Nepažįstu tavęs pakankamai, kad galėčiau nekęsti.

Šie žodžiai Darių sužeidė labiau nei kaltinimas.

Jis visada įsivaizdavo esantis kitų sprendimų centre.

Mantui jis buvo tik darbuotojas, kurio ateitį sugadino jo paties elgesys.

Laura taip pat susisiekė.

Ne norėdama atnaujinti romaną.

Ji reikalavo, kad Darius apmokėtų jos vardu užsakytą kelionę.

— Maniau, kad tarp mūsų buvo kažkas tikro, — pasakė jis.

Laura karčiai nusijuokė.

— Tu norėjai moters, kuri tavimi žavėtųsi. Aš tikėjau, kad turi daugiau pinigų ir įtakos. Nevadinkime to didele meile.

Ji išėjo.

Pirmą kartą Darius pamatė jų santykius be gražių žodžių, kuriais juos pateisino.

Tai nebuvo lemtinga meilė.

Tai buvo jo tuštybės ir Lauros lūkesčių sandoris.

Viktorijos naujas gyvenimas taip pat nebuvo lengvas.

Pirmajame dideliame projekte buvo pristatytos netinkamos medžiagos, biudžetas pradėjo augti, o klientas kelis kartus pakeitė reikalavimus.

Mantas pasiūlė:

— Galiu perimti kitą susitikimą.

Viktorija papurtė galvą.

— Jeigu atsakau už projektą, turiu pati vesti ir sunkius pokalbius.

— Tau nereikia įrodinėti, kad viską gali viena.

— Aš to ir neįrodinėju. Tiesiog nenoriu, kad vyras kalbėtų už mane, o paskui jo pagalba taptų skola.

Mantas linktelėjo.

— Ko tuomet reikia?

— Dar kartą peržiūrėk sutartį. Susitikime kalbėsiu pati.

Tai tapo jų bendradarbiavimo pagrindu.

Mantas dalijosi patirtimi.

Viktorija išsaugojo sprendimus.

Kai kolegos pradėjo kalbėti, kad projektą ji gavo tik dėl Manto, Viktorija sukvietė susirinkimą.

Ant stalo padėjo brėžinius, sąmatas ir darbų grafiką.

— Mano darbą galima kritikuoti. Tačiau neleisiu, kad kiekvienas mano pasiekimas būtų automatiškai priskirtas šalia stovinčiam vyrui.

Mantas jos viešai negynė.

Jis suprato, kad jo įsikišimas tik patvirtintų tai, ką Viktorija bandė paneigti.

Projektas buvo užbaigtas laiku.

Profesinis žurnalas paskelbė nuotraukas ir nurodė Viktoriją kaip pagrindinę autorę.

Darius atsinešė žurnalą į paskutinį susitikimą dėl skyrybų.

— Per kelis mėnesius tapai sėkminga.

Viktorija papurtė galvą.

— Per kelis mėnesius netapau talentinga. Tiesiog vėl pradėjau naudoti tai, ką daugelį metų buvau atidėjusi.

— Nori pasakyti, kad trukdžiau tau dirbti?

— Niekada tiesiai nepasakei, kad negaliu.

Darius atsitiesė, tarsi būtų ką tik laimėjęs ginčą.

Viktorija tęsė:

— Bet kaskart, kai bandydavau grįžti, tavo darbas staiga tapdavo svarbesnis. Namai, sūnus, tavo šeima ir visi netikėti rūpesčiai vėl tapdavo tik mano atsakomybe.

— Vadinasi, pati taip pasirinkai.

— Taip. Per dažnai rinkausi ramybę vietoj savęs. Už tą dalį atsakau aš.

Darius nesitikėjo tokio atsakymo.

Viktorija neapsimetė niekada neturėjusi pasirinkimo.

Ji pripažino, kad daug metų pati nusileisdavo.

Tačiau jos atsakomybė už savo nuolaidas nesumažino jo atsakomybės už melą ir išdavystę.

— Jeigu abu klydome, galime viską pradėti iš naujo, — pasakė Darius.

— Aš jau pradėjau.

Skyrybos baigėsi be susitaikymo.

Darius persikėlė į mažesnį butą.

Iš pradžių visiems pasakojo, kad Viktorija ir Mantas sugriovė jo karjerą.

Vienas kolega jam atsakė:

— Jeigu nebūtum asmeninių išlaidų pateikęs kaip darbo, niekas nebūtų turėjęs ko panaudoti prieš tave.

Darius nekentė šio sakinio.

Tačiau laikui bėgant nustojo kartoti senąją savo istoriją.

Be Viktorijos, kuri taisydavo jo klaidas, ir be Lauros, kuri žavėdavosi kiekvienu jo pasakojimu, jam teko pamatyti save be publikos.

Viktorija nepradėjo santykių su Mantu iš karto.

Kai jis pakvietė ją vakarienės ne darbo reikalais, ji atsakė:

— Nenoriu iš vienos santuokos iškart įžengti į kitą istoriją, kurioje mano gyvenimas vėl suksis aplink vyrą.

— Aš neprašau jokio pažado.

— Gerai. Nes dabar negaliu jo duoti.

Jie toliau dirbo kartu.

Kartais vakarieniaudavo.

Kartais kelias savaites kalbėdavosi tik apie projektus.

Mantas niekada nenaudojo profesinės pagalbos kaip teisės į Viktorijos asmeninį gyvenimą.

Būtent todėl jos pasitikėjimas augo.

Po metų Viktorija vėl nuėjo į operą.

Šį kartą atvyko viena.

Vilkėjo tą pačią bordo spalvos suknelę, tik šiek tiek perdarytą.

Per pertrauką fojė sutiko Darių su keliais kolegomis.

— Gerai atrodai, — pasakė jis.

— Tu atrodai ramesnis.

— Išmokau tinkamai pildyti išlaidų ataskaitas.

Viktorija silpnai nusišypsojo.

Tarp jų nebebuvo artumo.

Tačiau nebebuvo ir poreikio vienas kitą skaudinti.

Darius pažvelgė į programėlę jos rankoje.

— Lauki Manto?

— Ne.

— Jis neateis?

Viktorija pažvelgė į atsiveriančias salės duris.

— Ne viskam, ką darau, vertę turi suteikti šalia stovintis vyras.

Ji įėjo viena.

Jos laisvė prasidėjo ne tada, kai išlipo iš limuzino šalia Manto.

Ji prasidėjo tą dieną, kai Viktorija nustojo galvoti, kaip išsaugoti Dariaus tobulo gyvenimo vaizdą, ir pirmą kartą paklausė savęs, kokį gyvenimą nori sukurti sau.

Ant naujojo biuro stalo ji laikė ranka užrašytą sakinį:

TAI NĖRA KERŠTAS, KAI LEIDI ŽMOGUI PATIRTI SAVO PASIRINKIMŲ PASEKMES. TAI AKIMIRKA, KAI NUSTOJI AUKOTIS, KAD NUO JŲ JĮ APSAUGOTUM.

Kaip manote, ar Viktorija pasielgė teisingai nepradėdama iš karto santykių su Mantu ir pirmiausia kurdama savarankišką gyvenimą, ar turėjo drąsiai suteikti galimybę vyrui, kuris nuo pat pradžių gerbė jos talentą?