Motiejaus penkiasdešimt septyneri

Kaimynė Zita man kartą pasakė: „Tu, Motiejau, gyveni taip, lyg būtum kažkam skolingas visą gyvenimą." Aš tada nusijuokiau. O dabar, po tiek metų, galvoju — gal ir tiesa.

Man penkiasdešimt septyneri. Gyvenu Šiauliuose, name, kurį pastatė dar tėvas, dviejų kambarių, su malkine kieme, kurios jau seniai nenaudojame, nes šildomės dujomis. Su manim gyvena mama, Aldona, jai aštuoniasdešimt treji. Ir taip, žinau, kaip tai skamba iš šalies — vyras, kuriam beveik šešiasdešimt, vis dar gyvena su motina. Sesuo Rasa, kai atvažiuoja iš Panevėžio kartą per porą mėnesių, visada tą patį klausimą užduoda tarpduryje, dar batų nenusiavusi: „Na kada jau tu, Motiejau, savo gyvenimą susitvarkysi?"

O aš nežinau, ką jai atsakyti. Nes savo gyvenimą aš, atrodo, jau susitvarkiau. Tik jis kitoks, negu ji įsivaizduoja.

Buvau vedęs. Trumpai, kokius ketverius metus, dar prieš trisdešimtį. Ievos vardas dabar man skamba beveik kaip svetimas. Ji išvažiavo į Airiją dirbti, sakė — laikinai, kol susitaupys. Paskui paskambino ir pasakė, kad ten susirado kitą. Aš tada dirbau autoservise mechaniku, grįždavau namo vėlai, rankos kvepėjo tepalu, ir tą vakarą, kai ji pasakė, aš tiesiog nuėjau plauti rankų — ilgai, kol vanduo pasidarė šaltas. Vaikų mudviejų nebuvo. Paskui buvo dar viena moteris, Rūta, su ja gyvenom kartu septynerius metus, bet susituokti taip ir neprisiruošėm — vis atrodė, kad laiko yra. Paskui paaiškėjo, kad laiko kaip tik ir nebuvo: jos tėvai susirgo, ji išvažiavo pas juos į Klaipėdą prižiūrėti ir jau nebegrįžo. Aš likau su mama.

Draugų iš tiesų buvo daugiau. Su Robertu mokėmės vienoje klasėje, paskui abu dirbome tame pačiame autoservise dvidešimt metų — jis dabar Norvegijoje, skambina retai, dažniausiai per Kalėdas. Su Broniu žvejodavom prie Rėkyvos ežero kiekvieną vasarą, kol jis pernai persikėlė pas dukrą į Vilnių. Dabar mano telefone daugiausia mamos gydytojo numeris ir vaistinės, kur nuolat perkame vaistus nuo spaudimo.

Gyvename kukliai. Mano pensija maža, mamos dar mažesnė. Daržoves perkame Turgaus aikštėje, ten pigiau negu didžiuosiuose prekybos centruose. Drabužius — sendaiktyne prie autobusų stoties, ir man dėl to visai negėda. Ko čia gėdytis, jei ir taip atrodai tvarkingai. Vakarais sėdime svetainėje: mama megzta kojines anūkams, kurių pati neturi, bet vis tiek megzta — sako, kad rankos turi ką veikti. Aš žiūriu televizorių arba skaitau, kartais tiesiog žiūriu pro langą, kaip kaimynų šuo Reksas bėgioja per kiemą ir loja į niekur.

Tą vakarą, kai man sukako penkiasdešimt septyneri, mama iškepė obuolių pyragą — ne todėl, kad prisiminė datą, o todėl, kad tiesiog norėjosi pyrago. Vėliau, kai supratome, kokia diena, ji nusišypsojo ir pasakė: „O, tai gerai, kad sutapo." Ir viskas. Jokių žvakių, jokios dainos. Sėdėjome prie stalo, valgėme pyragą su arbata, radijas fone grojo kažkokią seną dainą, ir aš galvojau — kaip aš čia atsidūriau tiksliai.

Kartais man skauda dėl to, kad neturiu savo vaikų. Ne taip stipriai kaip anksčiau, bet vis dar skauda, ypač vakarais, kai televizorius jau išjungtas ir namuose visiškai tylu — tik laikrodis virtuvėje tiksi. Tada pagalvoju, kad galėjau elgtis kitaip. Galėjau būti drąsesnis su Rūta, galėjau ją sulaikyti, kai ji ruošėsi važiuoti į Klaipėdą. Bet nesulaikiau. Tuo metu atrodė, kad reikia mamą prižiūrėti, kad negalima palikti jos vienos — ji tada jau pradėjo blogai matyti, o namas didelis, tuščias be manęs.

Stebiu mamą per langą, kai ji išeina į kiemą pasivaikščioti — lėtai, laikydamasi tvorelės, bet visada be pagalbos. Ir kiekvieną kartą galvoju: dar ne, prašau, dar ne. Nes tos dienos, kai jos nebeliks, aš tiesiog neįsivaizduoju. Neįsivaizduoju namų be jos šlepečių šlepenimo virtuvėje kiekvieną rytą.

Savaitgaliais kartais užeina kaimynė Zita su vyru Antanu. Susėdame, geriame kavą, kalbamės apie tai, kas kur miestelyje vyksta, kas persikraustė, kas pastatė naują tvorą. Paprasti pokalbiai. Bet po tokių vakarų širdyje šilčiau.

Rasa vėl paskambino praėjusią savaitę. Sakė — atvažiuosianti spalio pabaigoje, nori pasikalbėti „rimtai". Aš žinau, apie ką bus tas pokalbis. Ji jau seniai kalba, kad mamą reikia perkelti į globos namus Panevėžyje, arčiau jos, kad „taip būtų lengviau visiems". Sako, kad aš aukoju savo gyvenimą, kad turiu teisę į savo laimę, kad mama ten turėtų geresnę priežiūrą. Aš klausau ir tyliu, nes žinau, kad ji tiki, jog taip sako iš meilės. Bet aš taip pat žinau, kad tai ne apie mamą. Tai apie tai, kad Rasai patogiau būtų, jei mama gyventų kur nors kitur, ne jos rūpestyje, ne jos sąžinėje.

Spalio dvidešimt šeštą Rasa atvažiavo, kaip ir žadėjo. Atsisėdo prie mūsų virtuvės stalo, atsinešusi aplanką su popieriais — globos namų kaina, sąlygos, viskas surašyta, apskaičiuota. Sako: šeši šimtai eurų per mėnesį, aš prisidėsiu, tu galėsi pagaliau susitvarkyti savo gyvenimą, gal susirasi moterį, gal išsinuomosi butą Šiauliuose sau vienam. Mama tuo metu sėdėjo kambaryje, girdėjo viską pro praviras duris, bet nieko nesakė — tik virbalai virbalus lietė garsiau, negu reikia.

Aš pažiūrėjau į tą aplanką, į skaičius, į Rasos veidą, kuriame buvo ir kaltė, ir palengvėjimas iš anksto. Ir pasakiau: ne. Uždariau aplanką ir padaviau jai atgal per stalą. Pasakiau, kad mama liks čia, savo namuose, kuriuos statė mūsų tėvas, kur ji pažįsta kiekvieną grindų lentą po kojomis ir netgi tamsoje nesuklysta einant iki virtuvės. Pasakiau, kad tai ne auka, kaip ji sako — tai mano pasirinkimas, ir aš jį darau kiekvieną dieną iš naujo, sąmoningai, ne iš įsipareigojimo.

Rasa dar pabandė ginčytis, sakė, kad aš nesuprantu, ką sau darau, kad po dešimties metų tu pats būsi vienas ir be nieko. Aš atsakiau, kad geriau būti vienam, bet žinoti, kad pasielgiau teisingai, negu turėti butą ir moterį, bet negalėti sau atleisti. Ji patylėjo, paskui susirinko savo popierius ir po pusvalandžio išvažiavo, nepasilikusi net vakarienei.

Kai jos automobilis pradingo už kampo, aš įėjau į kambarį. Mama padėjo mezginį ant kelių. „Girdėjau," — pasakė ji. Aš atsisėdau šalia ant sofos krašto. Ji paėmė mano ranką savo, sausą ir šiltą, tokią pažįstamą, kad net nereikėjo žiūrėti, kad žinočiau, kaip ji atrodo.

Vakare mama iškepė dar vieną pyragą — be jokios progos, tiesiog norėjosi. Užkaitė arbatinį, išėmė dvi puodukus su nutrupėjusiais kraštais, tuos pačius, kuriuos naudojame jau dvidešimt metų. Sėdėjome prie to paties stalo, per televizorių ėjo ta pati sena laida, kurią abu mėgstame, ir mama, pjaustydama pyragą, pasakė: „Reikės rytoj obuolių dar nupirkti, šitie jau baigiasi." Aš linktelėjau ir padaviau jai lėkštę.