Savaitgalis, kuris turėjo baigtis sekmadienį

Turėjo būti dviem dienoms. Tiek ir rašiau žinutėje asociacijai „Gyvūnų prieglobstis Kaunas" – kad paimsiu šunį laikinai, nes prieglaudoje užliejo rūsį ir jie skubiai ieškojo laikinų namų. Atsakė greičiau, nei spėjau išgerti kavą. Atvažiuos septynioliktą valandą, rašė, vardas Rudis, devyni metai, taksas mišrūnas su kažkuo, kas atkakliai nesutiko būti taksu.

Atvežė jį kartoninėje transportavimo dėžėje, kvepiančioje dezinfekavimo priemone. Rusvas, su pilka dėmele virš snukio, viena ausis stovi, kita nuleista – kaip kad kas nusprendė ir persigalvojo pusiaukelėje. Iš dėžės išlipo, per nepilnas tris minutes apžiūrėjo mano butą Petrašiūnuose, du kartus dirstelėjo į virtuvę, tada sugrįžo prie durų ir atsisėdo ant kilimėlio. Lygiai per vidurį, tarsi jam ta vieta būtų buvusi paskirta iš anksto.

Prie dubenėlio su ėdesiu priartėjo tik vakare, kai užsirakinau vonioje apsimesti, kad prausiuosi. Supratau jį. Aš pirmą dieną naujame darbe irgi nevalgiau pietų kartu su kolegomis.

Vaikštant aplink kvartalą laikėsi trimis žingsniais atsilikęs. Ne šalia, ne priešais – man už nugaros, tarsi matuotų saugų atstumą iki kažko, ko dar nebuvo įvertinęs. Prie suoliuko šalia parduotuvės sustojo ir atsisėdo, atsisakydamas eiti toliau. Atsisėdau šalia jo ant šalto metalo. Sėdėjome kokį ketvirtį valandos, žiūrėdami, kaip kiti šunys ant vejos loja iš džiaugsmo. Rudis stebėjo prisimerkęs viena akimi, tylus.

Sekmadienio vakare atėjo į kambarį. Ne ant fotelio – ant kilimo prie jo. Padėjo snukį ant letenų ir taip išbuvo geros pusvalandžio, kol žiūrėjau kažkokio senoviško serialo pakartojimą, nes pultelis gulėjo per toli, kad būtų prasminga po jį eiti.

Devintą vakaro paskambino Kristina iš asociacijos. Remontas užtrunka, sakė, ar galėčiau palaikyti jį iki antradienio. Paklausiau, ar iki trečiadienio. Trečiadienį jai nepaskambinau.

Ketvirtadienį parašiau žinutę: kokių dokumentų reikia įsivaikinimui.

Kristina paskambino iš karto, kaip laikydama telefoną rankoje. – Marta, aš labai džiaugiuosi, tik… – nutilo. – Tik kas? – Turi žinoti, kad jis turi šeimininką. Buvusį. Jis jo ieško.

Paaiškėjo, kad Rudis atsidūrė prieglaudoje ne kaip beglobis šuo, o kaip paimtas – laikinai, remiantis Kauno apylinkės teismo nutartimi vienos šeimos skyrybų byloje. Šeimininkas, tam tikras Andrius Petrauskas, turėjo gauti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį – šimtui aštuoniasdešimčiai dienų negalėjo prisiartinti prie buvusios žmonos po smurto epizodo, o šuo, bendra nuosavybė, tuo laiku atsidūrė asociacijos globoje, nes nė vienas iš jų dabar negalėjo juo pasirūpinti. Dabar orderio terminas baigėsi, skyrybų byla ėjo į pabaigą, ir Andrius reikalavo šuns atgal, sakydamas, kad jis jį pirko.

Nuėjau pas advokatę, kurią pažinojau iš darbo – ji nagrinėjo gyvūnų klausimus skyrybų bylose, reta specializacija, bet tame mieste tokia atsirado. Advokatė Rasa Baranauskienė peržiūrėjo dokumentus ir papurtė galvą. – Formaliai šuo tebėra bendra sutuoktinių nuosavybė, kol nepadalintas turtas. Bet teismas gali priimti sprendimą dėl gyvūno gerovės, jei parodysime, kad aplinkos pasikeitimas jam vėl pakenks.

Pakenks. Tas žodis įsirėžė, nes mačiau, kaip Rudis reaguoja į kaimyno trinktelėjusias duris – sustingdavo kelioms minutėms, ausys prispaustos prie galvos.

Petrauskų skyrybų byla baigėsi Kauno apygardos teisme lapkričio viduryje. Nusprendžiau pateikti prašymą, kad būčiau pripažinta faktine globėja – dalykas nekasdieniškas, bet advokatė Baranauskienė žinojo precedentą prieš dvejus metus, kai teismas atsižvelgė į trečiojo asmens nuomonę dėl gyvūno gerovės.

Buvau įsitikinusi, kad Andrius neatvyks, kad tai bus popierinė formalybė. Atvyko. Į posėdį atėjo su per didelio dydžio kostiumu, su aplanku, kuriame – kaip paaiškėjo – buvo nuotraukos su Rudžiu prieš šešis metus, dar šuniuku, jo tėvų sodyboje Garliavoje. Teisėjui pasakė, kad jis jį išaugino, kad šuo miegojo pas jį pagal lovą, kad jis jau prarado ir žmoną, ir butą, ir šuns atiduoti nesutiks.

Buvusi žmona, Ieva, sėdėjo kitoje salės pusėje ir tylėjo visą posėdį, kol teisėjas paklausė jos tiesiai, ar ji sutinka šunį visam laikui perduoti man. Atsistojo, sutvarkė švarko atlapą ir pasakė vieną sakinį: – Sutinku, nes tai vienintelis dalykas iš šios santuokos, kurį norėčiau palikti geromis rankomis, o ne savo – nes mano rankos vis dar dreba, kai jis įeina į kambarį.

Teisėjas davė tris savaites, kad būtų pateikta ekspertės zoopsichologės išvada. Zoopsichologė Vilma Adomaitienė atvažiavo pas mane į Petrašiūnus penktadienio popietę, dvi valandas stebėjo Rudį, žymėjosi, kaip jis reaguoja į pakeltą kaimyno balsą už sienos, kaip pasislepia už sofos, kai kas staigiai atsistoja nuo kėdės. Ataskaitoje ji parašė, kad šuniui yra ryškūs nerimo požymiai, susiję tikriausiai su ankstesne patirtimi šeimoje, kur vyko konfliktai, ir kad esama aplinka – rami, nuspėjama – palanki jo atsigavimui.

Baigiamasis posėdis vyko trečiadienį, lapkričio dvidešimt pirmą. Ketvirtoje salėje, antrame aukšte, senos medžio dailylentės ir radiatorius, kuris trakšteli kas dešimt minučių. Andrius sėdėjo šone, aplankas vėl ant kelių, šįkart plonesnis. Kai teisėjas perskaitė nutartį – kad, atsižvelgiant į gyvūno gerovę ir ekspertės išvadą, šuo pastoviai perduodamas Martos Vasiliauskienės globai, su galimybe lankyti pagal šalių prašymą – Andrius neatsistojo, nesušuko. Atsidarė aplanką, išsitraukė vieną nuotrauką, tą iš sodybos Garliavoje, ir padavė man per suolą.

– Tegul bent ta liks pas jį, – pasakė tyliai, žiūrėdamas ne į mane, o į nuotrauką. – Kad žinotų, iš kur jis yra.

Paėmiau fotografiją. Nebeturėjau ką pridurti.

Advokatės kontoroje pasirašiau įsivaikinimo dokumentą – formaliai Ievos dalies dovanojimą ir teismo perduotas teises, bylos išlaidos: keturi šimtai eurų, kuriuos sumokėjau iš kalėdinės premijos, nes ji tuo metu ir buvo įskaityta.

Vakare namuose Rudis – nes jį taip jau vadinau, nors dokumentuose vis dar figūravo kaip Rudis Petrauskas, dabar Vasiliauskas – užšoko ant sofos, kai apsimečiau, kad nežiūriu. Atsisėdo visai prie manęs, snukį atremė į kelį, viena akis tebėra prisimerkusi, tarsi vis dar skaitytų mano biografiją, bet jau be klausimų.

Nuotrauką iš sodybos Garliavoje pasidėjau ant lentynos prieškambaryje, prie raktų ir dubenėlio smulkiems pinigams. Ne kad prisimenau Andrių. Bet kad Rudis, jei kada paklaustų, žinotų – niekas nesistengė apsimesti, kad jo ankstesnio gyvenimo nebuvo.