Keturios žiemos. Tiek laiko praėjo nuo tos akimirkos automobilių stovėjimo aikštelėje, kai Emilija paskutinį kartą matė Tomą. Dabar ji stovėjo Klaipėdos Akropolio prieigose, abiem rankom spausdama...
Aš pabudau nuo deginimo. Tarsi kas būtų perbraukęs per skalpą skutimosi peiliuku, o paskui užpylęs spirito. Saulės šviesa, skverbdamasi pro miegamojo langą, krito tiesiai į veidą....
Rugsėjo rūkas dar nebuvo išsisklaidęs, kai aš pamačiau juos pirmą kartą. Šeši šunys. Ne kiemo sargai, ne kieno nors palyda – paprasti, purvini, be antsnukių ir...
Prabangus dizainerių butikas „Maison Laurent“ Gedimino prospekte dar tik atvėrė duris, bet viduje jau tvyrojo ledinė tyla. Balandžio saulė krito pro didžiulius vitrininius langus ir atsispindėjo...
Kai trylikametis Lukas paskutinį kartą apsivijo rankomis man aplink kaklą prie Vilniaus oro uosto saugumo vartų, žodžiai, kuriuos jis ištarė, nebuvo atsisveikinimas. Tai buvo pažadas. Jo...
Pranciškus buvo ne katė, o signalizacija Tomo kabinetas tą ketvirtadienį kvepėjo ne tik antiseptiku, bet ir lietumi, kuris merkė Vilnių jau trečią dieną. Jis ką tik...
Jurgita nė neplanavo tą vakarą nieko bučiuoti. Ji planavo išgyventi labdaros pokylį. Tik tiek. „Klaipėdos Vėjo“ restorano salė žaižaravo tarsi vieta, kurioje niekas niekada nebuvo bijojęs....
Aštuoniasdešimt dvejų. Tyliai užsimerkęs, lyg tiesiog snaustų, jis vis dar žvelgė pro palatos langą. Laukė. Tas laukimas man buvo baisesnis už bet kokią ligą. Prieš mėnesį,...
Tą vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, lygiai 19:00, kai atsidarė durys, šviesos buvo švelnios, bet ne švelnumui – tik tam, kad paryškintų aksomines virves, auksuotus rėmus...
Vasario vėjas Vilniuje pjaustė iki kaulų. Termometras prie rotušės rodė minus keturiolika, o pro šlapias grindinio akmenis skverbėsi toks šaltis, kokį prisimena tik seni vilniečiai. Tokį...
Alle quattro del mattino l'ospedale Santa Marta di Bergamo respira in un modo diverso. Il distributore automatico nel corridoio del...
Mindaugas aš, keturiasdešimt septyni, Panevėžyje gyvenu, autoservisą turėjau – tiksliau, manėme, kad turime – su uošviu, Algimantu. Dvidešimt dvejus metus...
Mi chiamo Sergio Bellandi, ho cinquantotto anni, e da trentuno faccio il guardiano al piccolo faro sopra Punta Chiappa, tra...
Non mi vergogno a dirlo: quest'anno contavo sull'aiuto di Marisa per Pasqua. Le cose in casa nostra non vanno bene...
Mano vardas Rimantas, man septyniasdešimt dveji, ir prieš tris mėnesius pabandžiau atiduoti savo sėdimą vietą „Žalgirio" tribūnoje. Ne žmogui —...
Šeštadienio rytą, pusę aštuonių, pamačiau pro virtuvės langą seną vyrą su popieriniu maišu rankose. Jis stovėjo prie mūsų spintelės ir...
Mano vardas Tomas, man dvidešimt septyni, ir aš dirbu automobilių servise prie Ramygalos gatvės. Šitą istoriją papasakosiu pats, nes toje...
Pasakau iškart: Dalia Vaitkutė iš Kauno neturi draugių. Ne septynių, net ne dviejų. Turi lygiai nulį. Kai tai kam nors...
— Pirmą kartą ir tai nebuvo pirmas pataisymas, kai sugalvojau tylėti apie Joną. Mane vadina Darium. Penkiasdešimt du metai, dvidešimt...
Rosa Mantovani era in piedi in cucina, nel suo appartamento a schiera di Sesto San Giovanni, e tagliava i peperoni...